Ekonomikos plėtrai yra reikalingi lankstūs darbo santykiai, kurie paskatintų naujų darbo vietų kūrimą, prisidėtų prie nedarbo mažinimo, jaunimo įdarbinimo, mažintų paskatas dirbti nelegaliai ar neįforminant realiai dirbto laiko. Vertinant darbo santykių lankstumą, atsižvelgiama į darbo laiko lankstumą, įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sudėtingumą, atleidimo iš darbo sąnaudas. Lietuvos darbo santykių būklė yra nepalankiai vertinama tiek užsienio investuotojų, tiek nacionalinių darbdavių, tiek ir Europos Sąjungos, todėl buvo būtina atlikti galiojančios teisinės bazės išsamią reviziją.

Teisinių spragų bei išryškėjusių ydingų teismų praktikos ištaisymui buvo būtinas kokybiškai kitokio darbo santykius kompleksiškai reguliuojančio teisės akto parengimas. Jis įneš teisinio tikrumo ir skaidrumo į darbo rinką, teisinis reguliavimas bus lengviau nuspėjamas ir subalansuotas, naujasis įstatymas paskatins darbo vietų kūrimą ir ekonomikos plėtrą.

Kodifikuoti teisės aktai (kodeksai) paprastai pasižymi bendrosios ir specialiosios dalių atskyrimu. Bendrosios nuostatos apibrėžia specialių nuostatų taikymo sritį, bendrus principus, ir kitas bendrai naudojamas taisykles. Darbo kodekso projekte iš esmės naudojama ta pati koncepcija – bendrąsias nuostatas I dalyje seka trys dalys, skirtos specialioms nuostatoms. Jose tradiciškai individualūs darbo santykiai aptariami atskirai nuo kolektyvinių. Darbo kodekso projekte iš pradžių reglamentuojami individualieji darbo santykiai (darbo sutarties sudarymas, vykdymas ir nutraukimas, darbo ir poilsio laikas, apmokėjimas už darbą, atsakomybė už darbo pareigų pažeidimus.Darbuotojų saugos ir sveikatos klausimai kodekse nereguliuojami, paliekant juos reglamentuoti specialiame Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, kuris taikomas platesniam asmenų ratui, nei vien darbo santykiai (apimami valstybės tarnybos ir panašūs teisiniai santykiai) , o vėliau – kolektyviniai darbo santykiai (įstatymo projekte be bendrųjų nuostatų, skyriai yra struktūriškai grupuojami pagal socialinės partnerystės šalių (darbo tarybų, darbuotojų patikėtinio, profesinių sąjungų, darbdavių atstovų) ir socialinės partnerystės formų (darbo ir socialinių reikalų tarybų, kolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių, informavimo ir konsultavimosi, kitus darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdavio sprendimų priėmime) institutus). Darbo kodekso naujovė – nauja IV dalis „Darbo ginčai”, skirta reglamentuoti tiek individualiuosius, tiek kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės (teisės normos nevykdymo ar netinkamo vykdymo) ir dėl interesų (sudarant kolektyvines sutartis tarp darbdavių, jų organizacijų ir profesinių sąjungų). Kiekvienoje iš šių dalių pateikiami atskiro darbo instituto (darbo sutarties, darbo laiko, darbo užmokesčio, kolektyvinės sutarties ir kt.) teisės normos, reglamentuojančios susijusius visuomeninius santykius.