Ekonominė krizė neabejotinai paveikė socialinės atskirties politikos priemonių struktūrą ir rezultatus. Nors kai kuriose socialinės atskirties mažinimo srityse nebuvo pasiekta aiškesnio pagerėjimo (pažangos), galima manyti, kad buvo amortizuotas krizės poveikis ir socialinė atskirtis neišaugo ar išaugo ne taip žymiai, kaip galėjo (ekonominė dimensija).

Lietuvoje sukurtas teisinis pagrindas, sistemiškai apimantis pagrindines socialinės atskirties mažinimo priemones, teisės aktai reglamentuoja pagrindines socialinės apsaugos garantijas, skiriamas dėmesys lygių galimybių, nediskriminavimo, asmens motyvavimo ir įtraukimo į sprendimų priėmimą ir kitų ES mastu pripažintų socialinės atskirties mažinimo principų įtvirtinimui, tačiau tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo principų reglamentavimas neįgauna konkretesnių formų ir modelių poįstatyminiuose teisės aktuose (politinė dimensija).

Lietuvoje vyksta nemažai pokyčių, svarbių socialinės atskirties mažinimui (tokių kaip paramos decentralizavimas, deinstitucionalizacija, paslaugų kokybės sistemų kūrimas ir t. t.), tačiau stebimos ir įsisenėjusios, socialinės atskirties mažinimo politikos įgyvendinimą ribojančios tendencijos: paslaugų integracijos stoka, tarpžinybinio bendradarbiavimo silpnumas, didelės socialinės atskirties kaime išlikimas (struktūrinė dimensija).

Lietuvoje socialinės atskirties mažinimo aplinka labiau mažina nei didina pasitikėjimą tarp socialinės paramos organizatorių, teikėjų ir paramą gaunančių. Egzistuoja nepasitikėjimas tarp savivaldybių socialinės paramos organizatorių ir NVO paslaugų (santykių dimensija).

Galima teigti, kad Lietuvoje vyksta bendruomenių aktyvinimas, ikimokyklinio amžiaus vaikų įtraukimas į ugdymą, pagalbos pinigų kaip aktyvinimo priemonės įtraukimas į socialinės paramos sistemą. Tačiau paraleliai stebimi neigiami pokyčiai, tokie kaip nepakankamas minėtų pokyčių mastas, nepakankamas įgalinimo paslaugų prieinamumas, paternalistinių nuostatų tarp paslaugų teikėjų ir organizatorių dominavimas, žemas savanorystės lygis ir kt. (dalyvavimo dimensija).

Nors Lietuva pasižymi neutraliu tolerancijos ir tarpkultūrinio dialogo klimatu, fiksuojami atskiri diskriminacijos atvejai darbo rinkoje dėl lyties, amžiaus; žemas neįgaliųjų užimtumas atspindi darbdavių neigiamas nuostatas ir kt. Todėl būtinos priemonės, susijusios su teigiamo požiūrio į pagyvenusius žmones, neįgaliuosius stiprinimu pasinaudojant socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų teikėjų pagalba, taip pat didinti neįgaliųjų integracijos į darbo rinką galimybes ir skirti dėmesį darbdavių švietimui ir motyvavimui (kultūrinė dimensija).

Aplinkos pritaikymo, aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis finansavimo rodikliai Lietuvoje Europos mastu yra gana kuklūs, todėl didinti aplinkos pritaikymo finansavimą; savivaldybių socialinių paslaugų tarnybų tampresniu bendradarbiavimu su mokyklomis (fizinė-erdvinė dimensija).

Lietuvoje plėtojamos (apimamos) numatytos veiksmų kryptys socialinei atskirčiai mažinti, tačiau ypatingai aktualios ir toliau išlieka problemos šiose srityse:

  1. pažeidžiamiausių socialinės rizikos grupių atskirties mažinimas;
  2. socialinio būsto skyrimas ir administravimas;
  3. aktyvios įtraukties didinimas;
  4. pagalba šeimoms ir vaikams;
  5. tarpinstitucinio, tarpžinybinio bendradarbiavimo, sprendžiant socialinės atskirties problemas, efektyvumo didinimas.

Pažeidžiamiausių socialinės rizikos grupių atskirties mažinimas

Lietuvoje aukšti skurdo rizikos rodikliai stebimi vienišo suaugusiojo su vaikais, šeimos su 3 ir daugiau vaikų tarpe, o taip pat tarp vienišų asmenų ir vienišų vyresnių (65 metų ir vyresnių) asmenų. Paminėtina ir tai, kad nors vyrų pensininkų skurdo situacija yra žemesnė nei šalies vidurkis, moterų pensininkių padėtis yra daug prastesnė: skurdo rizikos rodiklis lenkia tiek šalies, tiek ES vidurkius (pastarąjį kone dvigubai).

Socialinė atskirtis yra kompleksinis reiškinys, atspindintis tam tikrų asmenų ar grupių negalėjimą ar nesugebėjimą naudotis visuomenės sukuriamomis gėrybėmis, dalyvauti darbinėje veikloje, bendruomenės gyvenime. Dažniausiai išskiriamos asmenų kategorijos, kurioms gresia socialinės atskirties rizika yra neįgalieji, pagyvenę asmenys, neturintys pakankamos darbinės kvalifikacijos, šeimos su vaikais, grįžę iš įkalinimo įstaigų, turintys priklausomybių asmenys, tautinės mažumos, smurto, prekybos žmonėmis aukos, ilgalaikiai bedarbiai. Prie padidintos socialinės atskirties rizikos grupės priskiriami ir kaimo gyventojai, vienišos motinos/tėvai, vaikų namų auklėtiniai ir kt.

Analizės pagrindu teikiamos tokios rekomendacijos ir pasiūlymai:

1)    didinti neįgalių žmonių užimtumą: plėtoti bendruomeninių paslaugų teikimą didinant paslaugų namuose ir dienos centruose prieinamumą ir steigti savarankiško gyvenimo namus, kurie būtų nenutolę nuo kultūrinio gyvenimo vietų bei galimų darbo vietų;

2) spręsti vienišų senyvo amžiaus asmenų globos problemas: sudaryti sąlygas asmeniui gyventi namuose kaip galima ilgiau. Vienišiems slaugos reikalingiems senyvo amžiaus asmenims turi būti garantuotas ne tam tikras mėnesių slaugos ligoninėse skaičius per metus, bet buvimas jose pagal sveikatos būklę;

3)   didinti paslaugas pagyvenusiems asmenims:

- per aktyvią socialinę veiklą;

- įvesti „paslaugų krepšelių“ sistemą: suteikiant tam tikro amžiaus asmeniui „paslaugų krepšelį“, kurį jis gali panaudoti tik pirkdamas socialines paslaugas tam tikrose įstaigose;

- mažinti Vyriausybės nustatytų pajamų ir turto dydžius šeimoms ir asmenims, kurie pagal dabar galiojančius teisės aktus gali gauti paramą būstui rinkoje įsigyti;

4) didinti asmenų, priskiriamų socialinės atskirties grupėms prieinamumą prie įprastų apgyvendinimo paramos struktūrų (nakvynės namų ir laikino apgyvendinimo įstaigų). Atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją skatinti šių įstaigų plėtrą kiekvienoje savivaldybėje;

5)   siekiant mažinti priklausomybių lemiamas socialines problemas, sudaryti sąlygas nemokamai dalyvauti programose ir gauti nemokamą gydymą nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų, steigti savarankiško gyvenimo namus, sudarant sąlygas įsidarbinti.

Socialinio būsto skyrimas ir administravimas

Lietuvoje yra pastebimas mažas socialinio būsto prieinamumas, o parama būstui Lietuvoje yra pati mažiausia ES. Be to, maža paramos būstui formų įvairovė, diferenciacija, priklausomai nuo asmens socialinės ekonominės padėties. Analizuojant užsienio šalių socialinės paramos sistemas matome, kad būsto apgyvendinimo išlaidos dažnai yra labai svarbus elementas žemas pajamas turintiems namų ūkiams. Šalyse šios išlaidos arba traukiamos, arba traukiama jų tam tikra dalis, vertinant poreikius piniginei socialinei paramai ir tokiu būdu būsto išlaidos tampa socialinės pašalpos dalimi.

Teikiamos tokios rekomendacijos ir pasiūlymai:

1) didinti socialinio būsto prieinamumą skurdžiai gyvenantiems asmenims;

2)   numatyti galimybę išsipirkti socialinį būstą ilgalaikiams nuomininkams;

3)   inicijuoti inovatyvius pilotinius socialinio būsto projektus, kurių finansavimui pasitelkti Europos Socialinio fondo lėšas.

Aktyvios įtraukties didinimas

Vertinant socialinės atskirties mažinimo politiką platesniame ES kontekste, Lietuvoje akcentuojami tokie neišspręsti socialinės atskirties mažinimui svarbūs klausimai kaip pagyvenusių asmenų skurdas; pensijų dydžio adekvatumas ir realios galimybės įsidarbinti; aukštas jaunimo nedarbo lygis; nepakankamas ilgalaikių socialinės paramos gavėjų aktyvinimas bei priemonių įvairovė; nepakankamai tikslingai taikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės žemos kvalifikacijos ilgalaikiams bedarbiams; nepakankama bedarbio pašalpos aprėptis; nepakankamos mokymosi visą gyvenimą galimybės ir paskatos, jaunimo galimybės įsidarbinti; nepakankamos piniginės socialinės paramos ir užimtumo skatinimo priemonių sąsajos.

Šių problemų sprendimui siūloma:

  1. gerinti paslaugų infrastruktūrą, siekti kad kuo daugiau piniginių išmokų būtų keičiama paslaugomis;
  2. vystyti aktyvios įtraukties programas: darbo praktikos, mokymosi kursai, pameistrystės programos nedirbančiam jaunimui, derinti darbą su šeimos įsipareigojimais; inicijuoti trumpalaikės darbo išmokos programą kompensuojant tam tikrą dalį netekto atlyginimo darbuotojams, kurie sutinka dirbti ir gauti atlyginimą už mažiau valandų, taip sulaikant darbdavius nuo darbuotojų atleidimo[1]; bedarbių profiliavimas; atliekant intensyvius ir reguliarius interviu su darbo ieškančiuoju, sudarant veiksmų planus, kur numatoma abipusė atsakomybė bei profiliuojant darbo ieškančiuosius[2]; inicijuoti trumpalaikės verslumo išmokos ir įdarbinimo subsidijų teikimą, bei teikti pagalbą pradedantiems verslą;
  3. didinti užimtumą:

- teikti tikslingas ir į darbo ieškančiojo individualius poreikius orientuotas intervencijas[3], tarp kurių gali būti mokymai, kuriuose ugdomi ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir teikiamas psichosocialinis konsultavimas, ugdomas gilesnis savęs pažinimas, siūlomos platesnės persikvalifikavimo galimybes, planuojama profesinė karjera bei galimos kitos veiklos;

- skatinti išsilavinimą, kuris atitinka technologinius pokyčius ir valstybės prioritetines ekonominio vystymosi kryptis.

Pagalba šeimoms ir vaikams

Pajamų perskirstymas nevienodai veikia skirtingas gyventojų socialines ekonomines grupes. Atsižvelgiant į skirtingus namų ūkių tipus matyti, kad mažiausiai pajamos yra perskirstomos dviejų asmenų be vaikų ir dviejų asmenų su vienu ar dviem vaikais namų ūkiuose. Atskiro dėmesio nusipelno daug vaikų turintys ir ypač vieno tėvo su vaikais namų ūkiai, kuriuose disponuojamų pajamų lygis išlieka žemiausias, o skurdo rizikos lygis ypatingai aukštas. Mažesnių pajamų namų ūkiai visas savo pajamas skiria vartojimui, o ypatingai didelė dalis biudžeto tenka maistui ir nealkoholiniams gėrimams bei rutininei būsto priežiūrai bei šildymui (didesnė biudžetų dalis ES skiriama tik Rumunijoje).

Teikiamos tokios rekomendacijos ir pasiūlymai:

  1. spręsti socialines rizikas patiriančių šeimų socialines problemas: peržiūrėti dirbančių socialinių darbuotojų funkcijas, jiems priskiriant atvejo vadybininko atsakomybes; plėtoti vaikų dienos centrų tinklą (svarstytina atvirų visiems vaikams dienos centrų idėja, kur menkas pajamas turinčių šeimų vaikams paslaugos būtų nemokamos); didinti neformalaus švietimo galimybių prieinamumą (ypatingai kaimo vietovėse); didinti nemokamų konsultacijų skaičių pas šeimos terapeutus bei psichoterapeutus vaikams ir tėvams, išgyvenantiems psichosocialines krizes; skatinti darbą su „tėvystės įgūdžių“, priklausomybes turinčių žmonių, skyrybas išgyvenančių asmenų, žmonių linkusių į smurtinį elgesį ir kt. grupėmis, nepaliekant tai tik savipagalbai, bet numatant profesionalių socialinių darbuotojų ar psichologų paslaugas; svarstyti „šeimos asistento“ pareigybę darbui su rizikas patiriančiomis šeimomis (jais galėtų būti specialius apmokymus praėję darbuotojai ar kai kuriais atvejais savanoriai (pvz. pagyvenusio amžiaus moterys savanorės);
  2. didinti vaikų užimtumą (skatinti ankstyvą įdarbinimą, plėsti priežiūros ir užimtumo paslaugų tinklą vasaros metu);
  3. mažinti vaikų skurdą: garantuoti minimalias pajamas kiekvienam vaikui (apibrėžiant kaip tam tikrą procentą vidutinių šalies pajamų) ar garantuoti minimalias pajamas tik toms šeimoms su vaikais, kurių pajamos yra žemesnės už skurdo ribą;
  4. užtikrinti pajamų garantijas[4]:

- didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį (susijusį su vaikų skaičiumi) nuo 200 Lt iki 400 Lt;

- didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį (nuo 570 Lt. iki 800 Lt. bei jo dydį sieti ne su pavienio asmens darbo užmokesčiu, o su šeimos narių vidutiniu darbo užmokesčiu;

- pakeisti išmokos vaikui dydį bei mokėjimo tvarką. Išmoka, susijusi su išlaikytiniais vaikais, turi būti skiriama universaliu principu, o ne po pajamų patikros, kaip yra šiuo metu Lietuvoje;

       5. teikti pagalbą šeimai:

-sugrąžinti šeimai vaiką iš globos įstaigų, suteikiant asistento pagalbą šeimai;

traukti išlaidas vaikų priežiūrai ir ugdymui į neapmokestinamąsias pajamas (mokestinė lengvata).

Institucinis bendradarbiavimas ir informavimas

Lietuvoje esanti socialinių paslaugų ir socialinių išmokų decentralizacija apsprendžia, kad Lietuvos savivaldybėse tikėtinai galima stebėti skirtingas aktyvios įtraukties strategijas: į rinką orientuotas, biurokratines ar dalyvavimo.

Vienos efektyviausių kovoje su skurdu – aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. Skurdo ir socialinės atskirties mažinimui svarbų poveikį turėjo ES paramos lėšomis plėtotos neformaliojo švietimo ir ikimokyklinio ugdymo paslaugos. Tačiau trumpalaikiu laikotarpiu ES parama turi netiesioginį, ribotą poveikį skurdo lygio rodikliams, ir ji nepadėjo išspręsti Lietuvoje egzistuojančios tarpžinybinio bendradarbiavimo problemos.

Atsižvelgiant į tai, siūloma stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą tokiais būdais:

  1. parengiant ir poįstatyminiais aktais įtvirtinant tarpžinybinio, tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelį (modelius), padedantį išvengti žinybinių interesų prieštarų ir siekti bendro tikslo;
  2. įtraukiant į jį daugiau bendruomenių, taip pat įtraukiant jas bei NVO į socialinių pašalpų skyrimo procesą (skubiais atvejais suteikti teisines galimybes NVO skirti pinigines išmokas, kurios vėliau kompensuojamos iš savivaldybės biudžeto);
  3. suteikiant daugiau teisinių galimybių savivaldai;
  4. kuriant multi-profesinius centrus ar specialias koordinuojančias programas, kai vieno langelio principu kooperuojasi socialinės paramos bei įdarbinimo tarnybos, derinami institucijų prioritetai ir tikslai;
  5. stiprinant visuomenės nuomonės formavimą dėl pagyvenusių, neįgalių asmenų įtraukimo į darbo rinką, švietimo bei mokymosi visą gyvenimą svarbos ir privalumų.

[1] Šios rekomendacijos įgyvendintinos per būsimąjį Užimtumo įstatymą (uždavinys Nr. 2-4) ir naująjį Darbo kodeksą (uždavinys Nr. 2-2).

[2] Pastarieji pasiūlymai atitinka 1 dalyje „Užimtumo didinimas” pateiktas rekomendacijas.

[3] Šis pasiūlymas koreliuoja su 1 dalyje „Užimtumo didinimas” teikiamu pasiūlymu dėl darbo biržos paslaugų tobulinimo, individualizuojant teikiamas bedarbiams paslaugas.

[4] Analogiškos rekomendacijos, nukreiptos į gyventojų darbinės motyvacijos didinimą, siūlomos ir tyrimo 1 dalyje „Užimtumo didinimas”.

 PLAČIAU: “Kovos su nedarbu ir skurdo mažinimo strategijų tyrimas”. Galutinė ataskaita.