Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimas

Esamas VSDF įsiskolinimas, demografinės perspektyvos bei gyventojų socialinės apsaugos poreikiai lemia tai, kad siekiant VSDF biudžeto balanso, turi būti didinamos pajamos ir mažinamos išlaidos.

VSDF pajamos gali būti padidintos tiek išoriniais VSD (valstybinio socialinio draudimo) sistemos veiksniais (Valstybės biudžeto dotacijos, šešėlinės ekonomikos mažinimas, užimtumo ir darbo našumo didinimas), tiek vidiniais veiksniais (VSD sistemos patrauklumo didinimas, naujų gyventojų grupių įtraukimas į draudimą, jau apdraustųjų dalyvavimo lengvatų mažinimas).

VSDF išlaidos gali būti sumažintos atsisakant dalies išmokų arba jas perkeliant į kitas socialinės apsaugos sritis (socialinę paramą bei užimtumo didinimo sistemą).

Atsižvelgiant į tai, siūloma:

1) socialinio draudimo pagrindinę pensijos dalį perkelti iš socialinio draudimo į socialinę paramą ir finansuoti valstybės biudžeto lėšomis;

2) nedarbo socialinio draudimo lėšas panaudoti tik nedarbo socialinio draudimo išmokoms mokėti, piniginę pagalbą kitiems bedarbiams teikti iš socialinės paramos sistemos, o aktyvias užimtumo priemones finansuoti nacionalinio biudžeto lėšomis.

Socialinio draudimo įmokų tarifo sumažinimo galimybės, siekiant mokesčių struktūrą artinti prie būdingos ES valstybėms

Nominaliai socialinio draudimo įmokų tarifą įmanoma sumažinti nuo dabartinių 40 proc. iki 36 proc., tolygiau perskirsčius įmoką tarp dirbančiojo ir darbdavio bei atitinkamai padidinus atlyginimus darbo sutartyse.

Socialinio draudimo įmokų tarifą taip pat galima sumažinti, perkėlus pagrindinės pensijos dalies finansavimą į valstybės biudžetą (iki 22,5 proc., priklausomai nuo perkeliamos dalies dydžio).

Pagrindinė Lietuvos mokesčių sistemos struktūrinė ypatybė – mažos bendros valstybės pajamos, santykinai didelės darbdavio socialinio draudimo įmokos ir mažos valstybės pajamos iš kitų mokesčių (kapitalo ir gyventojų pajamų).

Atsižvelgiant į tai, siūloma:

1) pasirinkus sprendimą mažinti darbdavio socialinio draudimo įmokas, būtina atitinkamai padidinti atlyginimus ir pakeisti visus mokestinius parametrus taip, kad asmens pomokestinės pajamos, darbo jėgos kaina darbdaviui ir viešojo sektoriaus pajamos liktų nepakitusios ;

2) didinti bendras valstybės pajamas daugiausia šešėlinės ekonomikos mažinimo bei tolygesnio skirtingų gamybos veiksnių apmokestinimo pagrindu – didinant mokesčių pajamas iš kapitalo, verslo ir savarankiško darbo apmokestinimo (pirmiausia atsisakant lengvatų ir išimčių, o taip pat koreguojant mokesčių tarifus) .

Paskatų dalyvauti darbo rinkoje sunkiau prisitaikančioms gyventojų grupėms plėtra

Tiek 15-64 metų vyrų, tiek ir atskirai vyresnio amžiaus vyrų užimtumas Lietuvoje yra mažesnis nei ES vidurkis, kai tuo tarpu moterų užimtumas reikšmingai didesnis nei ES moterų užimtumo vidurkis. Lietuvoje užimtumo atotrūkis tarp vyrų ir moterų yra vienas mažesnių ES.

Siūlytina imtis tokių priemonių:

1) siekiant ilgiau darbo rinkoje išsaugoti vyresnio amžiaus žmones, siūlytina mažiau vertikaliai perskirstyti pajamas (tai užtikrinama pagrindinės pensijų dalies atsisakymo socialiniame draudime ir įmokų dydžio apribojimu („lubų“ įvedimu);

2) siekiant didinti moterų užimtumą, tikslinga šeimos išlaidas vaikų priežiūrai ir ugdymui įtraukti į neapmokestinamąsias pajamas , naudojant „vaiko mokesčių“ lengvatas (taikant net neigiamą pajamų mokestį), taip pat mažinti motinų diskriminaciją darbo rinkoje;

3) jaunimo (praktinės patirties neturinčių žmonių) įsidarbinimo palengvinimo bei užimtumo priemonės – gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų lengvatos, kruopščiai atrenkant ar tikrinant darbdavius, kad būtų išvengta piktnaudžiavimų.

Struktūrinės socialinio draudimo pertvarkos, mažinant šešėlinės ekonomikos mastą

Šešėlinė ekonomika Lietuvoje yra apie 30 proc. nuo BVP ir viršija ES 27 šalių vidurkį. Šešėlinės ekonomikos mažinimo priemonės turi būti taikomos kompleksiškai visose socialinės apsaugos ir darbo srityse.

Siekiant mažinti šešėlinę ekonomiką , siūloma imtis tokių priemonių:

1) bendros priemonės visoms socialinio draudimo rūšims: įmokų „lubos“, išmokų dydžio tamprus susiejimas su įmokų dydžiu, išmokų dydžio apskaičiavimo ir jų vertės nustatymo aiškumas, apdraustųjų informavimo politikos įdiegimas;

2) pensijų srityje – išmokas tampriai susieti su įmokomis, atsisakant pagrindinės pensijų dalies finansavimo iš „Sodros“, įvesti apskaitos vienetų („taškų“) sistemą;

3) nedarbo socialinio draudimo srityje – padidinti išmoką pradiniu nedarbo laikotarpiu ir ją ženkliai sumažinti neįsidarbinus ilgesnį laiką;

4) ligos socialinio draudimo srityje – palaipsniui grąžinti išmokų dydį į iki krizės buvusį lygį.

Universalumas: išimčių mažinimas ir išmokų apmokestinimo vienodinimas

Lietuva priskiriama kontinentiniam modeliui, todėl kitų modelių elementų implementacija turėtų vykti tik įvertinus Lietuvos ekonominę, socialinę ir teisinę sistemą ir adaptavus kito modelio elementus Lietuvos atvejui. Vykdant socialinio draudimo reformas Lietuvoje, tikslinga ir toliau išlaikyti orientaciją į kontinentinį socialinį modelį.

Atsižvelgiant į tai ir sprendžiant šiandienines socialinio draudimo problemas, siūloma:

1) išplėsti ne samdomąjį darbą dirbančių gyventojų (savarankiškai dirbantys asmenys, ūkininkai, statutiniai pareigūnai, dvasininkai, aukštųjų ir profesinių mokyklų studentai) dalyvavimą socialiame draudime (įtraukti į kai kurias socialinio draudimo rūšis, kuriose jie nedalyvauja);

2) sumažinti išimtis, pagal kurias yra numatytos pajamos, nuo kurių neskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos ir atvejus, kai socialinio draudimo įmokos nėra mokamos. Socialinio draudimo įmokos turėtų būti neskaičiuojamos tik nuo pajamų, kurios yra traktuojamos kaip pašalpa ir nuo pajamų, kurios kompensuoja darbuotojo su darbu susijusias išlaidas, tačiau turėtų būti skaičiuojamos nuo pajamų, kurios priskirtos piniginių išmokų grupei, nes tokios asmens gaunamos pajamos gali būti laikomos alternatyva darbo užmokesčiui;

3) kadangi gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinama socialinio draudimo įmokos darbdavio sumokama dalis, ta dalimi apmokestinti socialinio draudimo išmokas. Priėmus tokį sprendimą, šį atvejį reikėtų įtraukti į bendrą VSD įmokos tarifo ir GPM tarifo keitimo reformą, jeigu ji būtų daroma dėl pagrindinės pensijos dalies finansavimo perkėlimo iš valstybės biudžeto.

Valstybinio socialinio draudimo administravimas ir rezervo fondas

Lietuvai netikslinga keisti VSD administravimo principinės nuostatos – siūloma įmokas ir toliau rinkti į autonomišką „Sodros“ biudžetą.

Didinant socialinio draudimo išmokas, esminę reikšmę Lietuvoje turi politinė valia, todėl tikslinga sukurti mechanizmus, įtvirtinančius ekonominę logiką bei ateities socialinio draudimo sistemos balansavimą:

1) socialinio draudimo lėšų apskaitą vykdyti pagal atskiras draudimo rūšis, unifikuoti bei paprastinti įmokų administravimo procedūras;

2) sukurti socialinio draudimo lėšų rezervą, kuris galėtų būti panaudotas išmokų finansavimui, kai socialinio draudimo fondo įplaukos mažėja arba nebeauga, o išlaidos gali net didėti. Ūkiui ir atlyginimams augant bei panaikinus dalyvavimo socialiniame draudime išimtis, vėl galima tikėtis spartaus įplaukų augimo, kurio dalį galima būtų nukreipti į rezervo fondą, o ekonominės krizės metu susidariusį įsiskolinimą perimti valstybei. 1,5 proc. punkto nuo esamų 40 proc. socialinio draudimo įmokų pervedimas į rezervų fondą per 10-12 metų leistų sukaupti rezervų fondą, kuris būtų lygus pusės metų socialinio draudimo išmokų dydžiui.

Šių išvadų ir pasiūlymų pagrindu antrajame tyrimų etape bus gilinama pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų draudimo analizė ir inter alia bus sprendžiamoms tokios svarbiausios problemos:

1) Lietuvos mokestinės sistemos (kapitalo pajamų, darbo pajamų, turto) palyginamoji analizė su kitų šalių sistemomis bei mokestinės sistemos tobulinimo galimybės ir jų įtaka mokesčių mokėtojų elgsenai;

2) įvairių asmenų grupių apmokestinamosios bazės suvienodinimo ar diferencijavimo galimybės;

3) valstybinio socialinio draudimo įmokų „grindų“ bei „lubų“ taikymas tiek turintiems darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius, tiek savarankiškai dirbantiems asmenims;

4) pensijų indeksavimo taisyklių nustatymas ir jų įtaka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidoms ir pensijų adekvatumui;

5) profesinių pensijų ir III pakopos pensijų kaupimo tobulinimo kryptys.

PLAČIAU: “Socialinio draudimo įmokų ir kitų mokesčių naštos bei šių mokesčių teisinės bazės analizė Europos valstybėse”. Galutinė ataskaita.