Atlikus užimtumo didinimo priemonių, užsienio šalių gerosios praktikos, tarptautinių organizacijų rekomendacijų tyrimus, išvados ir rekomendacijos grupuotinos į kelias grupes:

1) užimtumo didinimas kaip makroekonominės politikos prioritetas;

2) paskatų gyventojams įsidarbinti didinimas;

3) paskatų įmonėms įdarbinti didinimas;

4) specialus dėmesys specifinėms asmenų grupėms, „skausmingiems” sprendimams, regionams;

5) darbo biržos teikiamų paslaugų tobulinimas;

6) aktyvios darbo rinkos politikos (ADPR) priemonių tobulinimas.

Užimtumo didinimas – makroekonominės politikos prioritetas

Užsienio šalyse pastebimas ir tarptautinių organizacijų, ir institucijų skatinamas integruotas padidinto dėmesio požiūris į užimtumo problemą. Siekiant spręsti šią problemą efektyviai, Lietuvoje būtina įgyvendinti makroekonominę politiką, kuri užtikrintų orių darbo vietų kūrimą, išplėstų įsidarbinimo galimybes, skatintų verslą priimti būtinas priemones darbo rinkoje, ir tuo pačiu metu, užtikrinti viešųjų finansų ir mokestinės bazės stabilumą. Visiškas užimtumas turėtų būti pagrindinis makroekonominės politikos tikslas. Tokios politikos įgyvendinimo svertai:

1) teisinga pusiausvyra tarp naujų darbo vietų kūrimą skatinančio ekonomikos augimo ir valstybės biudžeto politikos. Biudžetinio konsolidavimo politika turi būti vykdoma kartu su užimtumo rėmimo politika;

2) ekonomikos augimas, skatinantis darbo vietų kūrimą, grindžiamas stabiliu įmonių augimu, stiprinant jų galimybes kurti darbo vietas – pirma, aktyvinant mažųjų ir vidutinių įmonių kreditavimą; antra – skatinant stambias įmones investuoti į gamybinę veiklą ir kurti darbo vietas, trečia – asmenų verslumo ir savarankiško darbo plėtra;

3) darbo našumo didėjimo, technologinių pokyčių, ypač žaliųjų technologijų srityje skatinimas, formuojant profesinius įgūdžius šioje srityje. Tokia politika turi būti nukreipta, pirma, į darbo našumo, konkurencingumo ir užimtumo didinimą; antra, diversifikacijos į didesnę pridėtinę vertę kuriančias šakas skatinimą; trečia, ekologiškų ūkio šakų ir „žaliųjų” darbo vietų kūrimą.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos ir galimybių šiai problemai išspręsti nepakanka. Būtinas tamprus bendradarbiavimas tarp įvairių institucijų – Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos, Lietuvos banko, Ūkio, Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ir kitų ministerijų bei socialinių partnerių.

Paskatų gyventojams įsidarbinti didinimas

Gyventojų motyvaciją įsidarbinti mažina pakankamai nedidelis gaunamas darbo užmokestis, palyginus su socialinėmis išmokomis. Motyvaciją įsidarbinant padidintų darbo užmokesčio (netto) didėjimas ir socialinių išmokų (nebūtinai) mažėjimas, bet susiejimas su jų aktyvumu.

Atsižvelgiant į tai, siūloma:

1) didinti minimalų darbo užmokestį, kuris atitiktų minimalaus vartojimo krepšelio dydį ir stimuliuoti darbdavius kelti darbo užmokestį per privilegijas viešuosiuose pirkimuose, paramos skirstyme;

2) skatinti legalų užimtumą (tiek nesavarankišką darbą per darbo sutartis, tiek savarankišką darbą) per naujas priimtinas teisines užimtumo formas ; efektyviau užkardant nelegalų darbą , piktnaudžiavimą bedarbio statusu ;

3) mažinti mokesčių naštą mažai uždirbantiems gyventojams, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (nuo 570 Lt iki 800 Lt) ir didinant papildomą NPD asmenims, auginantiems vaikus (nuo 200 Lt iki 400 Lt vienam vaikui) ;

4) susieti socialinių išmokų dydžius ir mokėjimą su aktyvumu įsidarbinant.

Siekiant daugiau asmenų pritraukti į darbo rinką, būtina suteikti daugiau teisinio apibrėžtumo kai kurioms naujoms darbo formoms, į kurias vis dar žiūrima įtariai (terminuotos, itin trumpos ar atsitiktinio darbo sutartys, darbas pagal poreikį, pagal iškvietimą (su darbuotojo galimybe lanksčiai atsisakyti pavedimo), dalinis darbas ). Padidinta tokių asmenų nedarbo rizika gali būti kompensuojama tiesiog reikalaujant mokėti jiems padidintą darbo užmokestį arba nedarbo socialinio draudimo tarifą.

Paskatų įmonėms įdarbinti didinimas

Darbdavių pasiryžimą kurti naujas darbo vietas bendruoju atveju sustiprintų lankstesni darbo santykiai ir sumažėjusi jo mokama mokestinės naštos dalis (socialinio draudimo įmokos).

Darbdavių apklausa parodė, kad jų paskatas kurti darbo vietas didintų darbo santykių liberalizavimas darbo sutarties nutraukimo, darbo sutarties sąlygų keitimo, viršvalandžių, darbo sutarčių rūšių ir terminuotų sutarčių srityse, plačiau taikant nestandartines darbo formas .

Kai kurios ekonominės paskatos rastųsi ir mažinant darbdavių mokamas socialinio draudimo paskatos įmokas . Šių įmokų praradimai viešuosiuose finansuose gali būti kompensuojami pelno ir turto mokesčiais, šešėlinės ekonomikos susitraukimu. Kita vertus, socialinio draudimo įmokos (taip pat ir bendra surenkama suma) nesumažėtų darbdavio įmokų dalį perkėlus darbuotojui ir atitinkamai padidinus jo darbo užmokestį.

Specialus dėmesys specifinėms asmenų grupėms, „skausmingiems“ sprendimams, regionams

Užsienio šalyse siekiama, kad užimtumo didinimo priemonių sistema būtų harmoninga, o jos priemonės derėtų ir viena kitą papildytų. Padidintas dėmesys skiriamas specialiems atvejams (darbdavių sprendimams, keliantiems pavojų darbo vietoms – kolektyviniai atleidimai, gamybos perkėlimai ir pan.) ir atskiroms labiausiai pažeidžiamoms asmenų grupėms, padidinant jų galimybes įsilieti į darbo rinką. Lietuvos atveju svarbu atsižvelgti ir į regioninę specifiką.

Greta žinomų aktyvios darbo rinkos politikos priemonių išskirtina užsienio šalių geroji praktika, kuria siekiama:

1) ieškoti būdų aktyviai reaguoti į darbuotojų atleidimą įmonių pertvarkymo atvejais;

2) didinti jaunimo užimtumą;

3) reformuoti senyvo amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje.

Aktyvus reagavimas į darbuotojų atleidimą įmonių pertvarkymo atvejais turėtų būti vykdomas per priemones, susijusias su pokyčių prognozavimu (veiklos monitoringas, darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje prognozė pagal sektorius, tvarių darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemų sukūrimas (įskaitant migravimo iš vienos profesijos į kitą schemas), darbuotojų vidinis ir išorinis mobilumas, realus bendradarbiavimas tarp socialinių partnerių darbo rinkos stebėsenos srityse) ir su pertvarkymo procesų valdymu (darbuotojų ir jų atstovų informavimas ir konsultavimas, paieška galimybių išsaugoti darbo vietas prieš priimant sprendimą mažinti darbuotojų skaičių (perėjimas į ne visą darbo dieną, skirtumą kompensuojant vėliau arba iš specialių fondų ir pan.), individuali ir kolektyvinė pagalba darbuotojams netenkantiems darbo, ankstyvo įspėjimo sistemas, kad darbuotojai ir teritorinės darbo biržos turėtų laiko pasiruošti, papildomų lėšų Užimtumo fonde surinkimas ir panaudojimas darbuotojų išeitinėms išmokoms (išeitinės išmokos galėtų būti mokamos ne iš darbdavio darbo užmokesčio fondo, o iš specialiai surinktų fondo lėšų).

Siekiant išvengti jaunimo nedarbo, būtinas ankstyvas jaunimo švietimas profesinio orientavimo ir užimtumo klausimais, ankstyvas verslumo pradžiamokslis, partnerystės tarp švietimo įstaigų ir darbdavių bei darbo biržos skatinimas, ankstyvos integracijos į darbo rinką skatinimas per įgūdžių gerinimo, subsidijuojamo įdarbinimo plėtros ir tobulinimo, darbo jėgos judumo programas, pameistrystės, praktikos, stažuotės, ankstyvojo darbo, mokymosi darbo vietoje, propagavimas.

Skatinant aktyvų senėjimą, būtina propaguoti mokymosi visą gyvenimą iniciatyvas, įgūdžių atnaujinimo ir perkvalifikavimo galimybes sukurti specialias ADRP priemones tokio amžiaus bedarbiams, sudaryti sąlygas dirbti, sulaukus pensinio amžiaus.

Viena iš kliūčių pensinio amžiaus žmonėms aktyviau dalyvauti darbo rinkoje – sudėtingas atleidimo iš darbo mechanizmas. Svarstytinas Vakarų Europoje sutinkamas sprendimas leisti atleisti darbuotojus iš darbo, suėjus pensiniam amžiui ir gaunant senatvės socialinio draudimo pensijas. Vis tik toks sprendimas gali būti priimtas tik atidžiai įvertinus darbo jėgos mažėjimo tendencijas, senyvo amžiaus asmenų skurdo pavojų, nedidelį senatvės pensijų lygį, ir jaunimo nedarbo lygį.

Sprendžiant ilgalaikių bedarbių įdarbinimo uždavinius, turi būti gyvendinamos šios konkrečios priemonės: didinti darbo rinkos paslaugų prieinamumą atsižvelgiant į individualius poreikius; tobulinti bedarbių vertinimo ir profiliavimo sistemą; vykdyti ilgalaikių bedarbių aktyvinimo priemones, motyvuojančias dirbti; didinti aktyvios darbo rinkos politikos priemonių finansavimą, jų aprėptį ir veiksmingumą; taikyti lanksčius ilgalaikių ir žemos kvalifikacijos bedarbių perkvalifikavimo modelius, kad bedarbiai per trumpą laiką būtų apmokyti tam tikros specialybės; skatinti bedarbius pradėti savarankiškai dirbti, ypač kaimo gyvenamosiose vietovėse.

Dėl netolygios ūkio subjektų ir darbingo amžiaus kvalifikuotų gyventojų koncentracijos, formuojasi skirtingo potencialo regionai – taip atsiranda skurstantys šalies regionai, kurių gyventojų socialinės integracijos galimybės itin sudėtingos. Darbo vietų poreikio augimo skatinimas regionuose gali būti nukreiptas šiomis kryptimis: į̨sidarbinimo ir patrauklesnių darbo vietų kūrimo bei verslumo skatinimas, minimalaus darbo užmokesčio didinimas. Rekomenduotina skatinti privataus sektoriaus techninio pobūdžio funkcijų perkėlimą į didesnio nedarbo regionus, taip pat išanalizuoti, kokios viešojo sektoriaus techninio aptarnavimo institucijos galėtų būtį perkeltos į kokius didesnio nedarbo lygio regionus, kad papildomos darbo vietos būtų sukurtos juose.

Lietuvos darbo biržos teikiamų paslaugų tobulinimas

Didelės dalies bedarbių registravimosi darbo biržoje priežastis nėra susijusi su siekiu įsidarbinti, o tik pretenduoti į socialinio pobūdžio išmokas ar lengvatas. Kita vertus ir pačios darbo biržos paslaugos ne visada yra teikiamos efektyviai ar gali pasiekti numatytus tikslus.

Tobulinant šią veiklą, būtina suteikti labiau į asmens poreikius orientuotas tarpininkavimo įdarbinant ir kitas paslaugas bei mažinti galimybes asmenims piktnaudžiauti bedarbio statusu. Tuo tikslu siūlytina:

1) aktyviau taikyti bedarbių profiliavimą, kuris suteiktų kryptingą pagalbą tikslinėms bedarbių grupėms jų integracijai į darbo rinką;

2) didinti darbo biržos prestižą darbdavių tarpe bei darbo biržos bendradarbiavimą su darbdaviais;

3) skatinti ieškančių ar netekusių darbo aukštesnės kvalifikacijos asmenų registravimąsi darbo biržoje;

4) skatinti darbo biržos konsultantus efektyvinti savo veiklą, motyvuoti juos papildomai. Jie turi būti atsakingi už kuo greitesnį bedarbio įdarbinimą – tai turi tapti ir jų darbo vertinimo ir skatinimo rodikliu;

5) mažinti piktnaudžiavimą bedarbio statusu ir tuo tikslu suintensyvinti bedarbių darbo paieškos kontrolę (numatyti konkrečius kriterijus, kuriuos turi atitikti aktyviai darbo ieškantis asmuo, sudaryti individualų užimtumo veiklos planą su įsipareigojimais dėl ADPR priemonių taikymo, atsiskaitymo už jas tvarką.

Bedarbių galimybių užsiimti šešėline veikla mažinimui būtina griežčiau tikrinti bedarbių gaunamas pajamas, įsidarbinimą sieti su gaunamomis pajamomis iš darbinės veiklos, sugriežtinti nelegalaus darbo kontrolę, taikyti sankcijas išmokas gaunantiems bedarbiams, kurie dirba nelegalų darbą.

Aktyvios darbo rinkos politikos (ADPR) priemonių tobulinimas

Dabartinis aktyvios darbo rinkos priemonių (ADRP) įgyvendinimo mechanizmas yra orientuotas į žemos kvalifikacijos ir mažo darbo užmokesčio darbo rinkos segmentą, taip pat į šiuolaikinius šalies darbo rinkos iššūkius (didėjantį darbo jėgos paklausos ir pasiūlos neatitikimą, išliekančią teritorinę užimtumo ir nedarbo rodiklių diferenciaciją, kt.) bei Europos Komisijos siūlymus kovoti su nekvalifikuotų asmenų ir ilgalaikių nedarbu, nukreipiant išteklius į aktyvios darbo rinkos politikos priemones kartu gerinant šių priemonių efektyvumą ir tobulinant jų poveikio sferas.

Siekiant pažeidžiamiausių bedarbių grupių socialinės atskirties mažinimo, joms taikomas ADRP priemones būtina derinti su socialinės ir profesinės reabilitacijos priemonėmis (arba psichologinės socialinės reabilitacijos priemonėmis), taip pat kitomis ADRP priemonėmis (ypatingai mokymais). Svarbiu naujo ADRP priemonių organizavimo elementu turėtų tapti ilgalaikis planavimas.

Atsižvelgiant į Lietuvos situaciją darbo rinkoje, aktualų darbo jėgos pasiūlos ir paklausos balansą, įvertinus taikomų ADRP priemonių efektyvumą, teikiamos tokios rekomendacijos ir pasiūlymai:

1) plėtoti tokius ADPR elementus, kaip darbinės veiklos ir profesinio mokymo derinimas, jaunimo bedarbių grupės detalizavimas, ankstyvos intervencijos jaunimui, negalinčiam susirasti darbo ar pradėti mokytis per 3 mėn., psichologinės, socialinės, sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas pažeidžiamiems bedarbiams, šių paslaugų pirkimą vykdant iš vietos socialinių paslaugų teikėjų;

2) tobulinti ADRP priemonių reguliavimą gilesnio diferencijavimo kryptimis, nustatant prioritetus pagal situaciją šalies ir atskirų teritorijų darbo rinkoje, ilgalaikius šalies ir teritorijų ekonominės raidos tikslus, bedarbių ir darbdavių charakteristikas;

3) didinti mokinio ir studento finansavimą Lietuvoje, taip padidinant aukštojo mokslo prieinamumą ir skatinti motyvuotus jaunus žmones rinktis augančių ekonomikos sektorių specialybes;

4) skatinti sudaryti kvalifikacijos kėlimo programas ne tik jau registruotiems bedarbiams, bet ir dar dirbantiems. Tuo tikslu būtina įtvirtinti darbdaviui mokestines lengvatas dėl dalies finansavimo darbuotojų profesiniam mokymui. Taip pat svarstytinas Nacionalinio mokymų fondo, užtikinančio tęstinį darbuotojų ir darbdavių virš 45 m. ar virš 50 m. amžiaus mokymą, įsteigimas;

5) kurti pameistrystės programas, pagal kurias įmonėms būtų palanku sudaryti apmokymų planus, atsižvelgiant į galimų bedarbių ir vyresnio amžiaus darbuotojų bei kiekvienos įmonės poreikius;

6) savivaldybėms aktyviau dalyvauti, sprendžiant bedarbystės problemas tiek užtikrinant tinkamą gyvenimo aplinką (priežiūros įstaigas), tiek ir per finansines (skatinti ir subsidijuoti įsidarbinimą), konsultacines priemones ar laikinai įtraukiant bedarbius į visuomenei naudingą darbą (atlygintinai ar neatlygintinai). Būtina skatinti privačiąją ir viešąją partnerystę, kartu su teritorinėmis darbo biržomis rengti vietos bendruomenei verslo mokymus, pasikviečiant patyrusius verslininkus ar kitus lektorius.

Atliktos analizės pagrindu, remiantis valstybių narių gerąja patirtimi, taip pat išanalizavus situaciją Lietuvos darbo rinkoje, siūlymai ir rekomendacijos bus atspindėtos rengiamuose teisės aktuose (uždavinys Nr. 2-4).

PLAČIAU: „Užimtumo didinimo priemonių tyrimas“. Galutinė ataskaita