Kodėl ispaniškas vynas, o ne, tarkim, prancūziškas?

Čia yra paprasta ekonomika, susipynusi su skoniu. Ispanijos natūralaus vyno gamintojai, ypač tokiuose regionuose kaip Rioja Alavesa, Bierzo ar Kanarų salos, dirba mažesniu mastu ir su mažesnėmis maržomis nei jų prancūzai kolegos. Tai reiškia, kad galutinė kaina Lietuvos vartotojui išlieka kur kas priimtinesnė. Kai burgundietiškas natūralus vynas kainuoja kaip vakarienė restorane, ispaniškas analogas dažnai atsiduria kur kas realistiškesnėje kainų juostoje.

Ir čia įsijungia tas pats Lietuvos socialinis modelis – vidutinis atlyginimas, palyginti su Vakarų Europa, vis dar nėra toks, kad galėtum lengva ranka mokėti 40 eurų už butelį kiekvieną savaitgalį. Todėl rinka natūraliai atsijoja: liks tie produktai, kurie sugeba būti ir įdomūs, ir įperkami.

Prieinamumas – ne tik apie kainą

Įdomu tai, kad prieinamumas Lietuvoje reiškia kur kas daugiau nei tik kainą. Tai ir geografija – kiek toli tau reikia važiuoti iki parduotuvės, kuri iš viso turi tokį asortimentą. Vilniuje ar Kaune rasi specializuotas vyno parduotuves su neblogu ispaniško natūralaus vyno pasirinkimu, bet jau Šiauliuose ar Panevėžyje situacija visai kitokia. Regioninė nelygybė čia atsispindi ne mažiau ryškiai nei kituose vartojimo sektoriuose.

Kitas dalykas – informacijos prieinamumas. Lietuviškai kalbančių sommelier’ų ar vyno blogerių, kurie nuosekliai rašytų apie natūralų vyną, vis dar nedaug. Žmonės dažnai orientuojasi į angliškus ar net rusiškus šaltinius, nes lietuviško turinio tiesiog trūksta. Tai reiškia, kad vartojimo kultūra formuojasi lėčiau, nei galėtų, jei būtų daugiau vietinio konteksto.

Socialinis modelis ir vyno kultūra – kur ryšys?

Lietuvos socialinis modelis, jei apie jį kalbėtume plačiau, yra tarpinis variantas tarp posovietinio pragmatizmo ir vakarietiško vartotojiškumo. Tai atsispindi ir vyno kultūroje. Viena vertus, žmonės nori bandyti naujus dalykus, sekti trendus, atrodyti „in”. Kita vertus, giliai įsišaknijęs racionalumas – kam mokėti daugiau, jei gali gauti panašų malonumą pigiau?

Būtent todėl natūralus ispaniškas vynas taip gerai tinka lietuviškai realybei. Jis leidžia jaustis kaip esi žingsnis priekyje kultūriškai, bet nesugriauna biudžeto. Tai tarsi kompromisas tarp noro būti pasaulietišku ir realaus finansinio konteksto, kuriame gyvena dauguma.

Ką tai reiškia kasdienybėje

• Vyno baruose vis dažniau matai meniu su atskira skiltimi „natūralūs vynai” – dar prieš kelerius metus tokios skilties tiesiog nebūdavo.
• Prekybos centrai, tiesa, dar atsilieka – ten natūralaus vyno rasi retai, nebent specializuotose sekcijose.
• Socialiniai tinklai tampa pagrindiniu informacijos šaltiniu – Instagram ar TikTok vyno entuziastai kuria turinį, kuris pasiekia jaunesnę auditoriją greičiau nei bet kokie oficialūs šaltiniai.
• Kaina svyruoja nuo 12-15 eurų (paprastesni variantai) iki 30+ eurų už rečiau randamus, mažos gamybos butelius.

Vietoj pabaigos: kelias, kuris dar tik klojasi

Jei sugretintum viską, kas vyksta su natūraliu ispanišku vynu Lietuvoje, gautum gan tikslų mūsų visuomenės portretą – norą būti dalimi platesnio pasaulio, bet neišleisti pusės atlyginimo dėl to. Tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Vyno kultūra čia auga ne dėl to, kad staiga visi tapo ekspertais, bet dėl to, kad rinkos jėgos ir socialinė realybė susitiko viena su kita gan patogioje vietoje.

Galbūt po penkerių metų kalbėsime jau apie kitą regioną ar kitą trendą, bet dabartinis momentas – kai natūralus ispaniškas vynas tampa prieinama prabanga vidutiniam lietuviui – yra gan gražus pavyzdys, kaip ekonomika ir kultūra keičiasi kartu, žingsnis po žingsnio, be jokio didelio triukšmo.

Kodėl būtent transportas tapo jautriausia zona

Krovininio transporto sektorius yra vienas iš tų, kur pažeidimai gana lengvai pastebimi – tachografai fiksuoja beveik kiekvieną vairuotojo judesį, poilsio ir vairavimo laiką, greitį, sustojimus. Tai reiškia, kad slėpti sistemingus pažeidimus tampa vis sunkiau, o darbdaviai, siekiantys sutaupyti ant darbo laiko apskaitos ar komandiruočių išmokų, atsiduria po didesniu spaudimu nei anksčiau.

Lietuvoje veikiantis pranešėjų apsaugos įstatymas sukūrė mechanizmą, kuriuo darbuotojas – šiuo atveju vairuotojas – gali pranešti apie pastebėtus pažeidimus nebijodamas atsakomųjų veiksmų. Tai skamba paprastai, tačiau praktikoje transporto sektoriuje tai reiškia gana esminį pokytį galios balanse tarp įmonės ir vairuotojo.

Kas dažniausiai patenka į pranešimus

Praktikoje dažniausiai kalbama apie kelis pasikartojančius dalykus:

• manipuliavimą tachografų duomenimis ar bandymus apeiti vairavimo bei poilsio laiko taisykles;
• netinkamą darbo užmokesčio apskaičiavimą, ypač kai vairuotojas dirba tarptautiniuose reisuose ir taikomos komandiruočių ar delegavimo taisyklės;
• spaudimą viršyti leistiną darbo laiką dėl terminų ar kliento reikalavimų;
• formalius, bet realiai neveikiančius poilsio laikotarpius.

Kiekvienas iš šių atvejų anksčiau dažnai likdavo tarp vairuotojo ir vadovo, o galutinis sprendimas priklausydavo nuo to, kiek vairuotojas nori rizikuoti darbo vieta. Dabar situacija kitokia – yra formalus kanalas, per kurį galima kreiptis nesibaiminant, kad informacija bus susieta su konkrečiu asmeniu.

Teisės, kurios tapo aiškesnės

Vienas ryškiausių pokyčių – vairuotojai geriau supranta, kad jų apsauga nesibaigia ties darbo sutartimi. Pranešimo teisė tapo savotišku papildomu sluoksniu, kuris apsaugo nuo atleidimo ar kitokio spaudimo, jei žmogus nusprendžia informuoti apie pastebėtus pažeidimus. Tai keičia ir bendrą požiūrį – vairuotojas nebe tik vykdytojas, bet ir tam tikra prasme stebėtojas, galintis paveikti, kaip įmonė laikosi taisyklių.

Kartu atsirado ir naujų pareigų. Jei vairuotojas mato akivaizdų pažeidimą ir nusprendžia jį ignoruoti, situacijai paaiškėjus atsakomybė gali tekti ne tik darbdaviui. Ypač tai aktualu, kai kalbama apie sąmoningą tachografų duomenų klastojimą, kuriame vairuotojas gali būti ne tik auka, bet ir dalyvis.

Kur sistema dar strigsta

Nepaisant formalaus mechanizmo, realybė kelyje kartais atrodo kitaip. Daug vairuotojų vis dar nežino, kaip tiksliai veikia pranešimo procedūra, kam konkrečiai kreiptis ir kiek realiai saugu tai daryti mažoje įmonėje, kur visi vieni kitus pažįsta. Formali apsauga popieriuje neišsprendžia neformalaus spaudimo problemos – kolegų nuomonės, vadovo reakcijos, baimės būti pažymėtam kaip „problemiškas“.

Be to, transporto sektorius Lietuvoje glaudžiai susijęs su tarptautiniais maršrutais, todėl kartais neaišku, kurios šalies teisė ir kokia institucija turėtų nagrinėti konkretų pažeidimą, jei jis įvyko ne Lietuvos teritorijoje. Šis teisinis neapibrėžtumas kol kas lieka viena silpnesnių sistemos vietų.

Kai vairas pereina į kitas rankas

Pranešimų apie pažeidimus mechanizmas transporto sektoriuje pamažu keičia įprastą galios pusiausvyrą – vairuotojas nebe tik tas, kuris klauso nurodymų, bet ir tas, kuris gali paklausti, kodėl nurodymas apskritai duotas. Tai nėra revoliucija per naktį, tačiau kryptis aiški: skaidrumo daugėja, o tylėjimas apie pažeidimus tampa vis sunkiau pateisinamas pasirinkimas. Ar ši sistema pilnai atlieps savo paskirtį, priklausys ne tiek nuo teisės aktų teksto, kiek nuo to, ar patys vairuotojai jausis pakankamai saugūs ją naudoti – be baimės, kad po pranešimo jų laukia ne padėka, o tylus atstūmimas.

Ir čia iškyla klausimas, kurio niekas nenori garsiai užduoti: kas nutiks, kai tų programų bus dar daugiau, o žmonių, atliekančių rutininius darbus, poreikis ims mažėti?

Kai algoritmas tampa kolega – arba konkurentu

Lietuvos darbo rinka jau seniai nebe ta, kokia buvo prieš COVID-19 pandemiją. Nuotolinis darbas atvėrė duris ne tik lankstumui, bet ir naujoms technologijoms, kurios dabar tyliai, bet užtikrintai keičia visą darbo organizavimo logiką. Bankų sektoriuje klientų aptarnavimo specialistus vis dažniau keičia pokalbių robotai. Logistikos įmonėse maršrutus planuoja algoritmai, o ne žmonės su žemėlapiais rankose.

Statistikos departamento duomenimis, automatizacijos rizika labiausiai gresia administracinio darbo, gamybos ir net dalies finansų sektoriaus profesijoms. Tuo tarpu profesijos, reikalaujančios kūrybiškumo, empatijos ar sudėtingo sprendimų priėmimo, kol kas išlieka saugesnės. Bet kiek dar laiko ta „saugumo zona” gyvuos – niekas garantuoti negali.

Socialinės apsaugos sistema – ar spėja paskui technologijas?

Čia ir prasideda tikroji problema. Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo kurta kitokiam pasauliui – tokiam, kur žmogus dirba vienoje darbovietėje dešimtmečius, moka nuolatinius mokesčius, o valstybė aiškiai žino, kaip ir kada jam padėti, jeigu jis darbą praranda.

Dabar situacija visiškai kitokia. Vis daugiau žmonių dirba pagal individualios veiklos pažymas, platformų ekonomijoje (pavyzdžiui, kurjeriais ar vairuotojais), arba kombinuoja kelis nestabilius pajamų šaltinius. Kai tokį žmogų pakeičia algoritmas, jam ne visada lengva pasinaudoti tradicinėmis bedarbio pašalpomis ar perkvalifikavimo programomis – sistema tiesiog nėra pritaikyta jo situacijai.

Užimtumo tarnyba pastaraisiais metais bando reaguoti – atsiranda skaitmeninių įgūdžių mokymai, bandoma orientuoti žmones į profesijas, kurios artimiausiu metu neišnyks. Tačiau tempas, kuriuo keičiasi technologijos, ir tempas, kuriuo keičiasi valstybės institucijos, akivaizdžiai skiriasi. Vienas veikia mėnesių, kitas – metų ciklais.

Ką daro kitos šalys ir ar Lietuva galėtų mokytis

Skandinavijos šalys, ypač Danija su savo „flexicurity” modeliu, jau seniai eksperimentuoja su lankstesniu požiūriu į darbo rinką – lengviau atleisti, bet ir lengviau susirasti naują darbą, nes valstybė aktyviai investuoja į perkvalifikavimą. Estija, kita vertus, garsėja skaitmenine valstybės infrastruktūra, kuri leidžia greičiau reaguoti į rinkos pokyčius.

Lietuva turi savo privalumų – nedidelė šalis, palyginti aukštas skaitmeninio raštingumo lygis miestuose, aktyvi startuolių bendruomenė. Bet trūksta sisteminio požiūrio: dirbtinio intelekto poveikis darbo rinkai kol kas dažniau aptariamas kaip abstrakti ateities tema, o ne kaip konkreti politikos formavimo užduotis šiandien.

Žmogiškasis faktorius, kurio algoritmas nepakeis (dar)

Yra ir kita medalio pusė. Nepaisant visų baimių, dirbtinis intelektas taip pat kuria naujas darbo vietas – duomenų analitikų, AI etikos specialistų, technologijų priežiūros ekspertų. Klausimas tik toks: ar Lietuvos švietimo sistema spės paruošti žmones šiems vaidmenims greičiau, nei seni darbai išnyks?

Kalbant su žmonėmis, kurie jau prarado darbą dėl automatizacijos, pastebimas vienas bendras bruožas – dauguma jų nesijaučia pasiruošę permainoms ne todėl, kad jiems trūksta noro mokytis, o todėl, kad niekas jiems anksčiau nepasakė, jog reikės mokytis iš naujo. Informacijos trūkumas, o ne gebėjimų stoka, dažnai tampa didžiausia kliūtimi.

Vietoj pabaigos: kai ateitis jau čia, o mes vis dar ruošiamės

Galbūt didžiausia klaida, kurią Lietuva – ir ne tik ji – gali padaryti, tai laukti, kol dirbtinio intelekto poveikis taps akivaizdus visiems, o tik tada pradėti reaguoti. Socialinės apsaugos sistemos, kurios buvo kurtos praeitam šimtmečiui, negali būti tiesiog pataisytos – jos turi būti iš naujo permąstytos.

Tai nereiškia, kad reikia bijoti technologijų ar jas stabdyti. Priešingai – kuo greičiau valstybė, verslas ir švietimo institucijos pradės kalbėtis apie realius scenarijus, tuo mažiau žmonių liks nubloškti į šoną, kai pokyčiai ateis. O jie ateina jau dabar, tiesiog dar ne visi tai pastebėjo.

Kodėl apskritai keičiasi taisyklės

Socialinė sistema Lietuvoje niekada nebuvo akmenyje iškalta. Ji juda kartu su ekonomika, demografija, politiniais vėjais. Kai infliacija apkramto atlyginimus, o gimstamumas toliau slenka žemyn, valstybė priversta reaguoti – arba didinti išmokas, arba perskirstyti taip, kad pinigų užtektų tiems, kam labiausiai reikia. 2026 metų biudžeto diskusijos rodo tą patį seną dilemą: kaip subalansuoti paramą su realiomis valstybės galimybėmis, nesukeliant panikos rinkoje ir nepalikus žmonių be pagalbos.

Verta prisiminti, kad Lietuvos socialinis modelis ilgą laiką buvo kritikuojamas kaip vienas mažiausiai dosnių Europoje. Palyginimui su Skandinavijos šalimis mes atrodome kukliai, tačiau situacija palaipsniui keičiasi – ne revoliuciniais šuoliais, o mažais, dažnai nepastebimais žingsneliais.

Kas laukia kišenėje

Minimalus atlyginimas, kaip įprasta, kils – tai jau tapo metine tradicija, panašia į Kalėdų dovanas, tik su mokesčių priedu. Kartu su juo keisis ir socialinio draudimo įmokų riba, o tai reiškia, kad dalis dirbančiųjų pajus didesnį atskaitymą nuo algos, ypač tie, kurių pajamos viršija tam tikrą ribą. Nemalonu, bet logiška – valstybė nori daugiau surinkti, kad turėtų ką skirstyti.

Šeimoms su vaikais žinia geresnė. Vaiko pinigai, tikėtina, augs, o kai kurios papildomos išmokos daugiavaikėms šeimoms taps prieinamesnės. Tai nėra jokia charybė – demografinė krizė verčia valstybę investuoti į tuos, kurie ryžtasi auginti vaikus šioje, švelniai tariant, nepigioje šalyje.

Pensininkams situacija dvilypė. Pensijos indeksuojamos pagal darbo užmokesčio augimą, tad formaliai jos didės. Bet realioji perkamoji galia priklauso nuo to, kiek greičiau kils kainos parduotuvėse ir komunaliniuose mokesčiuose. Skaičius popieriuje ir skaičius piniginėje – dažnai du skirtingi pasauliai.

Kam pinigų mažiau, kam – daugiau

Vienas ryškiausių 2026 metų akcentų – tikslingesnis paramos skirstymas. Vietoj universalių išmokų visiems be išimties, vis dažniau kalbama apie paramą, pritaikytą realioms pajamoms. Kitaip tariant, jei uždirbi vidutiniškai ar daugiau, tikėtis dosnios valstybės pagalbos vertėtų vis mažiau. O tie, kurie balansuoja ant skurdo ribos, turėtų pajusti realų palengvėjimą.

Tai skamba teisingai teoriškai, tačiau praktikoje visada kyla klausimas – kaip tiksliai apibrėžti, kas yra „tikrai reikalingas” ir kas jau „gali apsieiti pats”. Biurokratinė mašina retai būna tobula, o klaidų kaina – konkretaus žmogaus mėnesio biudžetas.

Sveikatos apsauga – tyli, bet svarbi tema

Nors dažniausiai dėmesys krypsta į pensijas ir vaiko pinigus, sveikatos draudimo pokyčiai gali paveikti kišenę ne mažiau. Planuojama peržiūrėti kai kurių paslaugų kompensavimo tvarką, o tai reiškia, kad dalis žmonių gali sulaukti didesnės naštos už tam tikras procedūras ar vaistus. Kita vertus, kalbama ir apie platesnę prieigą prie psichikos sveikatos paslaugų – tema, kuri Lietuvoje ilgai buvo tarsi po kilimu paslėpta.

Vietoj tašką dedančios pastraipos – žvilgsnis į rytojų

Jei bandytume šią visą kaitą suvesti į vieną sakinį, jis skambėtų maždaug taip: valstybė nori duoti daugiau tiems, kuriems tikrai reikia, ir mažiau tiems, kurie ir taip apsiverčia. Gražu popieriuje, sudėtinga praktikoje. 2026 metai bus dar vienas bandymas subalansuoti socialinį teisingumą su ekonominiu pragmatizmu, o kaip visada – rezultatas paaiškės ne skaičiuoklėse, o realiuose žmonių gyvenimuose, kai ateis laikas mokėti sąskaitas ir skaičiuoti, kiek liko iki kito atlyginimo.

Vienas dalykas tikras – sekti šias permainas verta ne iš smalsumo, o iš grynai praktinio intereso. Nes kartais nedidelis pakeitimas įstatyme reiškia visai kitokį skaičių banko sąskaitoje kito mėnesio pradžioje.

Yra kažkas keisto tame, kaip technologijos įslysta į gyvenimą — ne per duris, o pro plyšius. Niekas nepaklausė Lietuvos socialinio draudimo sistemos, ar ji nori mokytis kalbėtis su algoritmais. Niekas nepaklausė ir eilinių žmonių, kurių gyvenimo aplinkybės dabar virsta duomenų taškais kažkieno serverių salėje. Novatech — tai ne tik įmonė ar prekės ženklas, tai savotiškas veidrodis, kuriame Lietuva gali pamatyti, kur eina.

Ir klausimas nėra techninis. Jis visada buvo politinis, etinis, žmogiškas.

Ką iš tikrųjų siūlo Novatech sprendimai

Novatech platformos socialiniam sektoriui remiasi tuo, ką technologų bendruomenė vadina prediktyvine analitika — gebėjimu iš didelių duomenų masyvų išgauti prognozes apie žmonių poreikius dar prieš jiems patiems suvokiant, ko jiems reikia. Skamba gražiai. Beveik per gražiai.

Praktiškai tai reiškia, kad savivaldybė gali matyti, kurios šeimos greičiausiai pateks į skurdo spąstus ateinančiais metais, ir veikti iš anksto — ne tada, kai jau per vėlu. Verslo pusėje tai reiškia galimybę optimizuoti darbuotojų gerovės programas taip, kad jos iš tiesų veiktų, o ne tik atrodytų gerai metinėse ataskaitose.

Tačiau čia slypi ir pavojus, kurį lengva praleisti pro akis: kai sistema pradeda spėti, ji taip pat pradeda kategorizuoti. O kategorizuotas žmogus neretai tampa savo kategorijos įkaitu.

Valstybė kaip užsakovas ir kaip sargas

Lietuvos valdžios institucijos šiuo metu yra keistoje padėtyje — jos vienu metu yra ir technologijų pirkėjos, ir jų reguliuotojos. Tai sukuria interesų konfliktą, apie kurį kalbama per mažai. Kai ministerija perka Novatech licenciją socialinių išmokų administravimui, ji tampa suinteresuota, kad sistema veiktų gerai — o tai gali reikšti, kad kritinės akys prisimerkia.

Praktinis patarimas valstybės institucijoms: prieš diegiant bet kokią dirbtinio intelekto sistemą socialinėje srityje, reikia ne tik techninio audito, bet ir etinio poveikio vertinimo. Tai nėra biurokratinis formalumas — tai klausimas, kas atsitinka žmogui, kai algoritmas suklysta. O jis suklysta. Visada.

Estija šiame kelyje nuėjo toliau nei Lietuva, bet ir ji susidūrė su situacijomis, kai automatizuoti sprendimai paveikė pažeidžiamus gyventojus taip, kaip niekas neplanavo. Iš to galima mokytis, o ne kartoti.

Verslas tarp efektyvumo ir atsakomybės

Lietuvos įmonės, ypač vidutinio dydžio, žiūri į Novatech sprendimus su dvejopa emocija — susidomėjimu ir baime. Susidomėjimas suprantamas: automatizuoti HR procesai, protingesnės darbuotojų sveikatos programos, realiu laiku stebima darbo aplinkos kokybė. Tai ne ateitis — tai jau dabar.

Baimė taip pat suprantama. Investicija didelė, o grąža neaiški. Ir dar vienas dalykas, apie kurį verslininkai kalba tarpusavyje, bet retai viešai: kaip darbuotojai reaguos į tai, kad juos stebi sistema? Pasitikėjimas — tai ne programinės įrangos funkcija. Jo negalima įdiegti atnaujinimu.

Čia svarbu suprasti, kad technologija yra tik įrankis, o ne strategija. Įmonės, kurios tai supranta, naudoja Novatech sprendimus kaip papildomą informacijos šaltinį — ne kaip sprendimų priėmėją. Tos, kurios pamiršta šį skirtumą, anksčiau ar vėliau susiduria su situacija, kurią sunku paaiškinti nei darbuotojams, nei visuomenei.

Ten, kur kodas susitinka su gyvenimu

Galiausiai visa ši diskusija apie Novatech ir Lietuvos socialinio modelio ateitį yra diskusija apie tai, kokią visuomenę mes norime turėti. Technologijos tik pagreitina procesus, kurie jau vyksta — tiek gerus, tiek blogus. Jos gali sustiprinti socialinį tinklą, padaryti jį jautresnį ir greitesnį. Bet jos taip pat gali jį paversti efektyviu atskyrimo mechanizmu, kuris veikia per greitai, kad spėtum pastebėti, kas nutiko.

Lietuva turi retą galimybę — ji nėra nei pirma, nei paskutinė šiame kelyje. Galima mokytis iš kitų klaidų ir kartu neišsižadėti ambicijų. Bet tam reikia, kad pokalbis apie technologijas neužsibaigtų serverių salėse ar konferencijų salėse — jis turi pasiekti ir tuos, kurių gyvenimus šios sistemos labiausiai paveiks. Nes galiausiai socialinis modelis yra ne apie sistemas. Jis yra apie žmones, kurie per jas krenta arba kuriuos jos pagauna.

Kodėl nuotoliniai mokymai – praktiškas pasirinkimas

Nuotoliniai mokymai verslui turi vieną didelį pranašumą: jie netrukdo darbui. Darbuotojas mokosi savo tempu, be kelionių ir viešbučių. Tai ypač svarbu, kai reikia apmokyti ne vieną žmogų, o visą komandą.

Trys pagrindiniai praktiniai privalumai:

• lankstumas – kiekvienas mokosi tada, kada patogu, ir tiek, kiek reikia konkrečiam etapui.
• prieinamumas – aukštos kokybės turinys pasiekiamas iš bet kurios vietos, be geografinių apribojimų.
• ekonomiškumas – nereikia leistis į keliones ir nuomoti sales; virtualūs užsiėmimai paprastai kainuoja žymiai mažiau nei gyvos paskaitos.

Kaip išsirinkti tinkamą programą

Pasiūla internete yra milžiniška, tad svarbu žinoti, į ką žiūrėti. Keli esminiai kriterijai:

• turinys ir programa – ar nagrinėjamos temos, kurios aktualios jūsų verslui? Pavyzdžiui, kaip rašyti efektyvų promptą, kaip analizuoti didelius duomenų masyvus ar automatizuoti pasikartojančias užduotis. Atkreipkite dėmesį ir į sudėtingumo lygį – ar programa skirta pradedantiesiems ar jau pažengusiems.
• praktika, ne tik teorija – geriausi kursai derina teoriją su realiais verslo pavyzdžiais ir interaktyviomis dirbtuvėmis. Vengti verta tų programų, kurios apsiriboja vien įrašytomis vaizdo paskaitomis be galimybės užduoti klausimų.
• lektorių patirtis – pasitikrinkite, kas dėsto. Idealus lektorius ne tik išmano teoriją, bet ir pats dirba su realiais projektais. Viešai prieinamos biografijos ir ankstesnių klausytojų atsiliepimai daug pasako.
• atsiliepimai – objektyvi kitų klientų nuomonė padeda suprasti ar mokymai duoda realių rezultatų, o ne tik pažymėjimą ant sienos.
• platformos patogumas ir kainodara – patikrinkite ar mokymosi aplinka funkcionali ar turite reikalingą įrangą, ir palyginkite kelis pasiūlymus prieš priimdami sprendimą.

Beje, panašia logika veikia ir AI SEO (https://aiseo.lt) – optimizavimas ne pagal senuosius raktažodžių sąrašus, o pagal tai, kaip šiandien žmonės ieško informacijos per „ChatGPT“, „Perplexity“ ar kitus AI įrankius. Įmonės, kurios tai supranta ir pritaiko savo turiniui, atsiranda paieškos rezultatuose pirmosios – tiek tradiciniame „Google“, tiek naujos kartos AI paieškoje.

Rinkos lyderis – „Promptas.LT“

Vienas ryškiausių mokymų centrų, siūlančių praktinius dirbtinio intelekto mokymus verslui lietuviškai, yra „Promptas.LT“. Keletas dalykų, kurie išskiria šį centrą:

• praktinis orientavimas – didžiausias dėmesys skiriamas realių verslo situacijų analizei ir užduotims, kurias galima iš karto taikyti darbe.
• patyrusi komanda – užsiėmimus veda konsultantai, kurie patys dirba su AI projektais ir nuolat seka naujausias tendencijas.
• interaktyvumas – galimybė diskutuoti su dėstytojais realiuoju laiku, o ne tik žiūrėti įrašus.
• individualus požiūris – programa pritaikoma prie konkretaus kliento poreikių ir komandos lygio.

Daugiau informacijos ir kursų aprašymų rasite oficialioje svetainėje: https://promptas.lt/

VSD technologija: mažiau švaistoma, daugiau valdoma

Vienas ryškiausių pokyčių – kintamo greičio pavarų (VSD) technologijos išplitimas. Senesnės kartos kompresoriai dirba pagal paprastą principą: pilna apkrova ar tuščia eiga. Tai neišvengiamai reiškia energijos švaistymą tada, kai oro poreikis mažesnis.

„Hertz“ gamintojo „Frecon“ serijos kompresoriai naudoja dažnio keitiklius, kurie variklio sūkius tiksliai derina pagal realų poreikį. Rezultatas – energijos sąnaudos krenta ten, kur anksčiau jos tiesiog dingdavo. Serijos galingumas siekia nuo 5 iki 110 kW, todėl tinka tiek vidutinėms, tiek didelėms įmonėms.

Dviejų pakopų suspaudimas dideliam našumui

Pramonės šakoms, kurioms reikalingas nenutrūkstamas darbas ir aukštas slėgis, „Impetus VSD“ serija siūlo dviejų pakopų suspaudimo technologiją. Ką tai praktiškai reiškia:

• norimas slėgis pasiekiamas sunaudojant mažiau energijos nei vienos pakopos įrenginiuose;
• montuojami IE4 efektyvumo klasės varikliai su IP55 apsauga – tai ilgaamžiškumas net sudėtingomis darbo sąlygomis;
• optimizuota alyvos atskyrimo sistema užtikrina minimalų alyvos likutį suspaustame ore – tai kritiškai svarbu maisto, farmacijos ar elektronikos sektoriuje.

Tiesioginės pavaros mechanizmas, naudojamas „HSC-D“ ir kitose serijose, taip pat išlieka populiarus. Priešingai nei diržinė pavara, ji neturi praslydimo nuostolių ir nereikalauja periodiško diržų keitimo – mažiau aptarnavimo, mažiau prastovų.

Skaitmenizacija ir tvarumas

Tvarumo srityje vis didesnę reikšmę įgauna šilumos rekuperacijos sistemos (ERS). Didžioji dalis oro suspaudimui sunaudojamos energijos virsta šiluma – modernūs „Hertz“ kompresoriai su ERS leidžia tą šilumą susigrąžinti ir panaudoti patalpų ar vandens šildymui. Tai investicija, kuri grįžta per sumažėjusias šildymo sąskaitas.

Diegiant tokias pažangias sistemas, tikslus techninės dokumentacijos supratimas ir įrangos darbo optimizavimas yra būtinas – klaidos eksploatacijos metu gali kainuoti brangiai. Šiandien įmonėms efektyviausiai padeda ne išorės konsultantai, o komandai pritaikyti dirbtinio intelekto mokymai. Darbuotojai, išmokę kurti tinkamus promptus ir naudotis AI įrankiais, gali akimirksniu išversti bei išanalizuoti sudėtingus techninius saugos lapus užsienio kalba, apdoroti kompresorių veikimo duomenis ar net greičiau rasti sprendimus nenumatytų prastovų atveju. Tai ne modernus formalumas, o praktinė saugos ir efektyvumo garantija šiuolaikinėje gamykloje.

Mažesnėms dirbtuvėms – kompaktiški sprendimai

Ne kiekviena įmonė turi didelį cechą ar didelį biudžetą. „HS“ serijos kompresoriai prasideda nuo 1,5 kW – kompaktiški, tylūs ir patikimi. Dažnai montuojami ant resiverio su integruotu sausintuvu kaip „viskas viename“ sistema, todėl nereikia papildomos infrastruktūros.

Patikimas partneris – UAB „Baltjuta“

Įrangos kokybė – tik pusė sėkmės. Kita pusė – kas ją sumontuos, prijungs ir prižiūrės. UAB „Baltjuta“, veikianti nuo 1999 metų, atlieka ne tik tiekimą, bet ir montavimą, vamzdynų įrengimą bei parenka oro paruošimo sistemas pagal ISO 8573.1 standartus. Visa informacija apie kompresorių modelius ir specifikacijas svetainėje www.baltjuta.lt

Lietuviška įmonė „Eco Facade“ sėkmingai pritaikė šį metodą vietiniam klimatui – drėgnam, permainingam, su šaltomis žiemomis ir rudens darganomis.

Ką iš tikrųjų daro ugnis

Deginimo procesas – tai ne tik estetinis triukas. Aukštos temperatūros liepsna iš esmės keičia medienos struktūrą ląstelių lygmeniu. Celiuliozė ir ligninas – tai, kuo minta grybai ir medienos kenkėjai, – tiesiog sudeginami. Dėl to lenta tampa nepatraukli kenkėjams visiškai be jokių cheminių preparatų.

Viršutiniame sluoksnyje susiformavusi anglis veikia kaip natūralus hidrofobinis skydas: vanduo neįsigeria į gilesnius sluoksnius, o nuteka paviršiumi. Tai reiškia, kad fasadas ar terasa tampa atsparūs puvimui, skilinėjimui ir deformacijoms – problemoms, kurios klasikinę neapdorotą medieną kamuoja po kelių sezonų lauke.

Pagrindiniai privalumai

„Eco Facade“ meistrai dirba su skirtingomis medienos rūšimis – egle, maumedžiu, termomediena, – priklausomai nuo projekto biudžeto ir vizijos. Štai kas svarbiausia:

• ilgaamžiškumas be chemijos – gamyboje nenaudojami jokie toksiški preparatai. Produktas visiškai ekologiškas ir saugus tiek žmonėms, tiek aplinkai;
• minimali priežiūra – skirtingai nei dažytos dailylentės, deginto paviršiaus nereikia reguliariai šveisti ar perdažyti. Kartkartėmis užtenka padengti natūralia alyva;
• unikalus vaizdas – kiekviena lenta turi savitą tekstūrą, kurią ugnis dar labiau išryškina. Galima rinktis nuo subtiliai paryškintų raštų iki giliai juodo anglies paviršiaus.

Beje, panašiai kaip „Yakisugi“ išsiskiria iš eilinių fasado medžiagų, šiuolaikinės GEO paslaugos išsiskiria iš tradicinio raktažodžių kimšimo – vietoj to turinys kuriamas taip, kad jį rastų ir žmonės, ir „ChatGPT“ bei kiti AI įrankiai, kurie šiandien formuoja naują paieškos realybę. Įmonės, suprantančios šį skirtumą, atsiranda rezultatuose tada, kai potencialus klientas realiai ieško sprendimo.

Pristatymas visoje Lietuvoje

Medžiagų logistika statybose dažnai tampa rimtu galvos skausmu. „Eco Facade“ pristatymo tinklas apima visą Lietuvą – tiek Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, tiek atokiausius regionus. Nesvarbu ar atnaujinate seną sodybą kaime ar statote modernų namą vienkiemyje – mediena bus pristatyta laiku tiesiai į jūsų kiemą.

Medžiaga, kuri ramina

Šiandien mus nuolatos supa ekranai, pranešimai ir informacijos srautai. Grįžus namo norisi kažko tikro – ne virtualybės, o apčiuopiamo. Deginta mediena, naudojama ne tik fasadams, bet ir interjere (akcentinėms sienoms, luboms), suteikia būtent tokį balansą. Ji primena apie gamtos jėgą ir laiko pastovumą.

Ugnis, kuri daugelio sąmonėje asocijuojasi su naikinimu, šiuo atveju tampa kūrybos įrankiu, suteikiančiu medžiui antrą ir tvirtesnį gyvenimą. Tai protinga investicija, kuri neieško kompromiso tarp grožio ir kokybės.

Kai kalbame apie neįgaliųjų įdarbinimą Lietuvoje, dažnai susidurdame su paradoksu. Viena vertus, turime įstatymus, kurie įpareigoja įmones priimti tam tikrą procentą neįgaliųjų darbuotojų. Kita vertus, realybėje šie žmonės vis dar lieka darbo rinkos periferijoje. Problema slypi ne tik biurokratinėse kliūtyse ar darbdavių nenoroje – ji prasideda nuo to, kaip mes suprantame pačią negalią.

Tradicinis medicinos modelis neįgalumą traktuoja kaip individualią problemą, kurią reikia „taisyti” ar „gydyti”. Žmogus su negalia šiame kontekste tampa pacientu, kuris turi prisitaikyti prie aplinkos. O štai socialinis modelis viską apverčia aukštyn kojomis. Jis sako: problema ne žmoguje, o aplinkoje, kuri nėra pritaikyta įvairovei. Tai reiškia, kad jei asmuo su judėjimo negalia negali patekti į biurą, kaltas ne jo neįgalumas, o pastatas be panduso.

Šis požiūrio pokytis nėra tik filosofinis žaismas. Jis turi tiesioginę įtaką tam, kaip organizuojame darbo vietas, kaip vertiname darbuotojų kompetencijas ir kaip kuriame įtraukią darbo kultūrą. Kai darbdavys pradeda mąstyti socialinio modelio kategorijomis, jis klausia ne „ką šis žmogus negali daryti?”, o „kaip turiu pakeisti darbo aplinką, kad šis talentingas specialistas galėtų dirbti efektyviai?”.

Barjerai, kurie egzistuoja mūsų galvose ir biuruose

Lietuvos darbo rinka neįgaliesiems vis dar primena kliūčių ruožą. Pagal Statistikos departamento duomenis, tik apie 20 procentų darbingo amžiaus žmonių su negalia dirba. Tai vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Kodėl taip yra?

Pirma kliūtis – fizinė aplinka. Daugelis įmonių pastatų vis dar neturi liftų, pandusų ar pritaikytų tualetų. Bet tai tik matoma ledkalnio viršūnė. Dar didesnė problema – požiūriai. Darbdaviai bijo, kad neįgalusis darbuotojas bus mažiau produktyvus, dažniau sirgs, reikės didelių investicijų į darbo vietos pritaikymą. Šie baimės pagrįsti stereotipai retai atitinka tikrovę.

Antra – informacijos stoka. Daugelis įmonių vadovų tiesiog nežino, kokios paramos galimybės egzistuoja, kaip pritaikyti darbo vietą, kokios yra realios išlaidos. Darbo birža siūlo subsidijas, kompensuoja darbo vietos pritaikymo išlaidas, bet apie tai žino tik tie, kas aktyviai ieško informacijos. Kiti tiesiog moka baudas už neįvykdytą neįgaliųjų įdarbinimo kvotą ir ramiai miega.

Trečia kliūtis – pačių neįgaliųjų pasitikėjimo stoka. Po metų ar net dešimtmečių diskriminacijos, nepritaikytos švietimo sistemos ir socialinės izoliacijos, daugelis žmonių su negalia tiesiog nebetiki, kad gali konkuruoti darbo rinkoje. Tai uždaras ratas, kurį galima nutraukti tik sistemiškai keičiant požiūrį.

Praktiški įrankiai: nuo panduso iki lanksčių darbo grafikų

Socialinis modelis siūlo labai konkrečius sprendimus, kurie dažnai nėra nei brangūs, nei sudėtingi. Pradėkime nuo fizinės aplinkos pritaikymo. Taip, pandusas ar liftas kainuoja, bet daugeliu atvejų užtenka paprastesnių dalykų: reguliuojamo aukščio stalo, specialios pelės ar klaviatūros, ekrano skaitymo programos. Tokių pritaikymų kaina dažnai neviršija kelių šimtų eurų, o naudą teikia metų metus.

Dar svarbiau – lanksčumas. Daugelis neįgaliųjų puikiai gali dirbti nuotoliniu būdu arba hibridiniame režime. Pandemija parodė, kad nuotolinis darbas gali būti efektyvus daugelyje sričių. Žmogui su judėjimo negalia tai gali reikšti skirtumą tarp darbo turėjimo ir nedarbo. Kam kasdien keliauti į biurą, jei 80 procentų užduočių galima atlikti iš namų?

Lanksčios darbo valandos – dar vienas paprastas, bet efektyvus įrankis. Kai kurie žmonės su negalia turi geresnių ir blogesnių dienų, kai kuriems reikia dažnesnių pertraukų, kitiems – galimybės nuvykti į procedūras. Jei darbdavys vertina rezultatus, o ne prisėdėtas valandas biure, šie pritaikymai tampa savaime suprantami.

Technologijos čia atlieka didžiulį vaidmenį. Balso atpažinimo programos, ekrano didinimo įrankiai, specialios programos žmonėms su klausos ar regos negalia – visa tai jau egzistuoja ir dažnai yra nemokama arba nebrangi. Microsoft, Apple ir kiti technologijų gigantai į savo produktus integruoja vis daugiau prieinamumo funkcijų. Darbdavys tik turi žinoti, kad jos egzistuoja.

Kai įmonės supranta: realūs pavyzdžiai iš Lietuvos

Teorija teorija, bet kaip tai veikia praktikoje? Lietuvoje jau yra įmonių, kurios įrodė, kad neįgaliųjų įdarbinimas nėra labdara, o protingas verslo sprendimas.

Viena Vilniaus IT įmonė prieš kelerius metus įdarbino programuotoją su cerebriniu paralyžiumi. Iš pradžių vadovai nerimaujavo – kaip jis susidoros, ar nereikės nuolat jam padėti, ar kiti darbuotojai nesipriešins. Realybė pranoko lūkesčius. Darbuotojas dirba nuotoliniu būdu, naudoja specialią klaviatūrą ir balso komandas. Jo produktyvumas niekuo nesiskiria nuo kolegų, o kai kuriais atvejais net viršija – kaip pats sako, jam nereikia laiko kelionėms į darbą, todėl gali daugiau laiko skirti projektams. Po šios patirties įmonė aktyviai ieško talentų tarp žmonių su negalia.

Kaunas gali pasigirti socialine įmone, kuri gamina rankų darbo tekstilės gaminius ir įdarbina žmones su intelekto negalia. Čia socialinis modelis taikomas visapusiškai: darbo vieta pritaikyta darbuotojų poreikiams, užduotys padalintos į aiškius, suprantamus žingsnius, yra darbo mentoriai, kurie padeda, kai reikia. Svarbiausia – darbuotojai jaučiasi vertingi, gauna atlyginimą už savo darbą, o ne labdarą. Įmonė pelningai veikia jau penkerius metus.

Dar vienas įdomus atvejis – didžioji prekybos centru tinklas, kuris pradėjo įdarbinti žmones su klausos negalia klientų aptarnavimo srityje. Skeptikai sakė, kad tai neįmanoma – kaip kurčias žmogus aptarnaus klientus? Bet įmonė investavo į darbuotojų mokymą, sukūrė aiškius vizualinius protokolus, o svarbiausia – klientai greitai priprato bendrauti gestais, raštu ar naudojant paprastas programėles telefone. Pasirodė, kad šie darbuotojai yra ypač atidūs detalėms ir puikiai skaito žmonių kūno kalbą.

Valstybės vaidmuo: kas veikia ir kas ne

Lietuvos valstybė turi nemažai įrankių, skirtų neįgaliųjų integracijai į darbo rinką skatinti. Darbo rinkos mokymo tarnyba siūlo subsidijas darbdaviams, kompensuoja darbo vietos pritaikymo išlaidas, organizuoja mokymus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja įvairias programas. Bet ar tai veikia?

Iš dalies taip, iš dalies ne. Problema ta, kad sistema vis dar labiau orientuota į formalumų pildymą nei į realų rezultatą. Darbdavys, norintis gauti paramą, turi praeiti biurokratinį labirintą: surinkti krūvą dokumentų, įrodyti, kad darbo vieta tikrai reikalinga pritaikymų, laukti sprendimų. Daugeliui paprasčiau sumokėti baudą už neįvykdytą kvotą.

Kita problema – kvotų sistema pati savaime. Įmonės, turinčios daugiau nei 40 darbuotojų, privalo įdarbinti tam tikrą procentą neįgaliųjų. Idėja gera, bet praktikoje dažnai virsta formalumu. Įmonės įdarbina žmones su minimalia negalia, kurie iš tiesų nereikalauja jokių pritaikymų, tik kad įvykdytų kvotą. O tie, kuriems reikia realios paramos, lieka nuošalyje.

Teigiama, kad paskutiniais metais atsiranda daugiau lankstesnių programų. Pavyzdžiui, „Atviro darbo rinkos” projektas, kuris padeda žmonėms su negalia ne tik rasti darbą, bet ir gauti ilgalaikę paramą – darbo mentorių, psichologinę pagalbą, tarpininkavimą su darbdaviu. Tai jau artimiau socialinio modelio principams, nes žiūrima ne tik į įdarbinimo faktą, bet ir į ilgalaikę integraciją.

Kultūros kaita: kai biuras tampa įtraukesnis visiems

Vienas įdomiausių socialinio modelio aspektų – kad pritaikymai, skirti neįgaliesiems, dažnai pagerina darbo sąlygas visiems. Tai vadinama universaliu dizainu. Pavyzdžiui, pandusas patogus ne tik vežimėlio naudotojui, bet ir mamai su vežimėliu, žmogui su lūžusia koja, kurjeriui su sunkia dėže.

Lanksčios darbo valandos ir nuotolinio darbo galimybės, kurios būtinos daugeliui neįgaliųjų, pasirodo naudingos ir jaunoms mamoms, ir žmonėms, prižiūrintiems senyvo amžiaus tėvus, ir tiems, kurie tiesiog vertina geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Aiškūs vizualiniai protokolai ir instrukcijos, sukurti žmonėms su intelekto negalia, palengvina įsidarbinimą ir naujiems darbuotojams be negalios.

Kultūros kaita prasideda nuo švietimo. Kai darbuotojai supranta, kas yra negalia, kaip su ja gyvena žmonės, kokie yra jų poreikiai ir galimybės, stereotipai ima byrėti. Kai kurios Lietuvos įmonės jau organizuoja įvairovės mokymus, kviečia žmones su negalia pasidalinti savo patirtimi, skatina darbuotojus savanoriauti organizacijose, dirbančiose su neįgaliaisiais.

Svarbu ir tai, kaip kalbame apie negalią. Vietoj „neįgalusis”, „invalidas” ar „žmogus su specialiaisiais poreikiais” vis dažniau naudojame formuluotę „žmogus su negalia” – tai pabrėžia, kad pirmiausiai tai žmogus, o negalia tik vienas jo bruožų. Smulkmena? Ne. Kalba formuoja mąstymą, o mąstymas – elgesį.

Iššūkiai, kurie laukia ateityje

Nepaisant teigiamų pavyzdžių, Lietuvai dar toli iki tikros neįgaliųjų integracijos į darbo rinką. Demografinė krizė, senėjanti visuomenė, didėjantis neįgaliųjų skaičius – visa tai reikalauja sisteminio požiūrio pokyčio.

Vienas didžiausių iššūkių – švietimo sistema. Jei vaikas su negalia neturi galimybės gauti kokybišką išsilavinimą įprastinėje mokykloje, jei jis izoliuojamas specialiosiose klasėse ar mokyklose, jo galimybės vėliau integruotis į darbo rinką yra minimalios. Inkliuzinis ugdymas – tai ne tik teisė, bet ir investicija į ateitį. Vaikai, kurie mokosi kartu su bendraamžiais su negalia, užauga tolerantiškesni, labiau pripratę prie įvairovės. Jie vėliau tampa darbdaviais ir kolegomis, kurie negalios nelaiko kažkuo baisu ar svetimu.

Kitas iššūkis – technologinė pažanga. Dirbtinis intelektas, automatizacija, robotizacija keičia darbo rinką. Tai gali būti ir grėsmė, ir galimybė. Grėsmė, nes daugelis paprastų darbų, kuriuose tradiciškai buvo įdarbinami žmonės su negalia, išnyksta. Galimybė, nes naujos technologijos gali kompensuoti daugelį negalios aspektų ir atverti naujas profesines sritis.

Reikia ir daugiau tyrimų, duomenų, gerųjų praktikų sklaidos. Lietuvoje vis dar trūksta sisteminių tyrimų apie tai, kas realiai veikia neįgaliųjų integracijos srityje, kokios yra efektyviausios priemonės, kokia yra tikroji investicijų grąža. Be šių duomenų sunku įtikinti skeptiškus darbdavius ir formuoti efektyvią politiką.

Kai visi laimi: apie naudą, kuri matuojama ne tik eurais

Socialinis modelis nėra idealistinė utopija ar brangi prabanga. Tai pragmatiškas požiūris, kuris naudą teikia visiems – neįgaliesiems, darbdaviams, visuomenei. Žmogus su negalia, gavęs galimybę dirbti, tampa mokesčių mokėtoju, o ne išmokų gavėju. Jis dalyvauja ekonomikoje, vartoja, investuoja, prisideda prie BVP augimo.

Darbdavys, įdarbinęs neįgalųjį, gauna lojalų, motyvuotą darbuotoją. Tyrimai rodo, kad žmonės su negalia vidutiniškai ilgiau dirba toje pačioje darbovietėje, rečiau keičia darbą, yra labiau įsipareigoję. Jie taip pat atneša į įmonę kitokią perspektyvą, kūrybiškumą, problemų sprendimo būdus. Įvairovė komandoje – tai ne politinis korektiškumas, o konkurencinis pranašumas.

Visuomenė tampa įtraukesnė, solidaresnė, žmogiškesnė. Kai matome žmones su negalia kasdienybėje – darbe, parduotuvėse, viešosiose erdvėse – jie nustoja būti „kiti”, tampa dalimi normalaus gyvenimo. Vaikai auga matydami įvairovę kaip įprastą dalyką. Tai formuoja brandesnę, subrendusią visuomenę.

Lietuvai šis kelias dar tik prasideda. Turime gerų pavyzdžių, turime įrankių, turime žinių. Trūksta tik noro ir ryžto pereiti nuo deklaracijų prie realių pokyčių. Socialinis modelis nėra magiškas sprendimas, bet jis nurodo teisingą kryptį. Kai nustosime klausti „ar neįgalusis gali dirbti?” ir pradėsime klausti „kaip turime pakeisti aplinką, kad jis galėtų dirbti?”, tada tikroji integracija taps realybe. O kol kas – turime mokytis iš tų, kurie jau įrodė, kad tai įmanoma, ir drąsiai žengti į priekį, ardydami barjerus vieną po kito.