Prieš dešimtmetį apie dirbtinį intelektą Lietuvoje kalbėdavo nebent IT konferencijose ar mokslinės fantastikos gerbėjų būreliuose. Šiandien apie ChatGPT ar automatizuotus sprendimus diskutuoja buhalteriai, mokytojai, net vietos savivaldybių tarnautojai, kurie staiga suprato, jog dalį jų darbo galima atlikti per kelias sekundes su tinkama programa.
Ir čia iškyla klausimas, kurio niekas nenori garsiai užduoti: kas nutiks, kai tų programų bus dar daugiau, o žmonių, atliekančių rutininius darbus, poreikis ims mažėti?
Kai algoritmas tampa kolega – arba konkurentu
Lietuvos darbo rinka jau seniai nebe ta, kokia buvo prieš COVID-19 pandemiją. Nuotolinis darbas atvėrė duris ne tik lankstumui, bet ir naujoms technologijoms, kurios dabar tyliai, bet užtikrintai keičia visą darbo organizavimo logiką. Bankų sektoriuje klientų aptarnavimo specialistus vis dažniau keičia pokalbių robotai. Logistikos įmonėse maršrutus planuoja algoritmai, o ne žmonės su žemėlapiais rankose.
Statistikos departamento duomenimis, automatizacijos rizika labiausiai gresia administracinio darbo, gamybos ir net dalies finansų sektoriaus profesijoms. Tuo tarpu profesijos, reikalaujančios kūrybiškumo, empatijos ar sudėtingo sprendimų priėmimo, kol kas išlieka saugesnės. Bet kiek dar laiko ta „saugumo zona” gyvuos – niekas garantuoti negali.
Socialinės apsaugos sistema – ar spėja paskui technologijas?
Čia ir prasideda tikroji problema. Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo kurta kitokiam pasauliui – tokiam, kur žmogus dirba vienoje darbovietėje dešimtmečius, moka nuolatinius mokesčius, o valstybė aiškiai žino, kaip ir kada jam padėti, jeigu jis darbą praranda.
Dabar situacija visiškai kitokia. Vis daugiau žmonių dirba pagal individualios veiklos pažymas, platformų ekonomijoje (pavyzdžiui, kurjeriais ar vairuotojais), arba kombinuoja kelis nestabilius pajamų šaltinius. Kai tokį žmogų pakeičia algoritmas, jam ne visada lengva pasinaudoti tradicinėmis bedarbio pašalpomis ar perkvalifikavimo programomis – sistema tiesiog nėra pritaikyta jo situacijai.
Užimtumo tarnyba pastaraisiais metais bando reaguoti – atsiranda skaitmeninių įgūdžių mokymai, bandoma orientuoti žmones į profesijas, kurios artimiausiu metu neišnyks. Tačiau tempas, kuriuo keičiasi technologijos, ir tempas, kuriuo keičiasi valstybės institucijos, akivaizdžiai skiriasi. Vienas veikia mėnesių, kitas – metų ciklais.
Ką daro kitos šalys ir ar Lietuva galėtų mokytis
Skandinavijos šalys, ypač Danija su savo „flexicurity” modeliu, jau seniai eksperimentuoja su lankstesniu požiūriu į darbo rinką – lengviau atleisti, bet ir lengviau susirasti naują darbą, nes valstybė aktyviai investuoja į perkvalifikavimą. Estija, kita vertus, garsėja skaitmenine valstybės infrastruktūra, kuri leidžia greičiau reaguoti į rinkos pokyčius.
Lietuva turi savo privalumų – nedidelė šalis, palyginti aukštas skaitmeninio raštingumo lygis miestuose, aktyvi startuolių bendruomenė. Bet trūksta sisteminio požiūrio: dirbtinio intelekto poveikis darbo rinkai kol kas dažniau aptariamas kaip abstrakti ateities tema, o ne kaip konkreti politikos formavimo užduotis šiandien.
Žmogiškasis faktorius, kurio algoritmas nepakeis (dar)
Yra ir kita medalio pusė. Nepaisant visų baimių, dirbtinis intelektas taip pat kuria naujas darbo vietas – duomenų analitikų, AI etikos specialistų, technologijų priežiūros ekspertų. Klausimas tik toks: ar Lietuvos švietimo sistema spės paruošti žmones šiems vaidmenims greičiau, nei seni darbai išnyks?
Kalbant su žmonėmis, kurie jau prarado darbą dėl automatizacijos, pastebimas vienas bendras bruožas – dauguma jų nesijaučia pasiruošę permainoms ne todėl, kad jiems trūksta noro mokytis, o todėl, kad niekas jiems anksčiau nepasakė, jog reikės mokytis iš naujo. Informacijos trūkumas, o ne gebėjimų stoka, dažnai tampa didžiausia kliūtimi.
Vietoj pabaigos: kai ateitis jau čia, o mes vis dar ruošiamės
Galbūt didžiausia klaida, kurią Lietuva – ir ne tik ji – gali padaryti, tai laukti, kol dirbtinio intelekto poveikis taps akivaizdus visiems, o tik tada pradėti reaguoti. Socialinės apsaugos sistemos, kurios buvo kurtos praeitam šimtmečiui, negali būti tiesiog pataisytos – jos turi būti iš naujo permąstytos.
Tai nereiškia, kad reikia bijoti technologijų ar jas stabdyti. Priešingai – kuo greičiau valstybė, verslas ir švietimo institucijos pradės kalbėtis apie realius scenarijus, tuo mažiau žmonių liks nubloškti į šoną, kai pokyčiai ateis. O jie ateina jau dabar, tiesiog dar ne visi tai pastebėjo.
