Jei esi bent kiek susijęs su mėgėjų sporto klubu Lietuvoje – ar tu treneris, ar valdybos narys, ar tiesiog entuziastas, kuris organizavo krepšinio sekciją kaimyniniame miestelyje – tikriausiai ne kartą galvojai: kodėl viskas taip sunkiai finansuojasi? Kamuoliai dyla, salės nuoma brangsta, o nariai vis dažniau klausia, kodėl reikia mokėti tiek daug. Ir čia pati linksmiausia dalis – galimybių yra daug daugiau, nei dauguma įsivaizduoja. Tik reikia žinoti, kur žiūrėti.
Sporto rėmimo fondas – ne mitas, o realybė
Pradėkime nuo pačio akivaizdžiausio šaltinio – Sporto rėmimo fondo. Tai valstybinė programa, kuri kasmet paskirsto nemažai lėšų sporto organizacijoms, ir svarbiausia – ji orientuota būtent į mėgėjišką, vietos lygmens sportą, o ne tik į olimpines žvaigždes. Klubai gali gauti finansavimą inventoriui, infrastruktūros atnaujinimui, net trenerių atlyginimams iš dalies padengti.
Paraiškų teikimo procesas atrodo baugiai tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų reikia:
- aiškiai suformuluoto projekto tikslo (pavyzdžiui, naujos treniruočių bazės sukūrimo ar vaikų sportinio ugdymo plėtros);
- realistiško biudžeto, kuriame kiekvienas euras pagrįstas;
- įrodymų, kad klubas veikia sistemingai, o ne tik popieriuje.
Ir čia svarbu nesigėdyti kreiptis pagalbos – savivaldybių sporto skyriai dažnai mielai pakonsultuoja, kaip tinkamai užpildyti dokumentus. Jie suinteresuoti, kad vietos klubai gautų finansavimą, nes tai tiesiogiai atsiliepia bendruomenės sveikatingumui.
Savivaldybės – dažnai pamirštas, bet labai vertingas partneris
Šalia nacionalinio fondo yra dar viena, kartais net efektyvesnė kryptis – savivaldybių biudžetai. Kiekviena savivaldybė turi savo sporto plėtros programą, ir ten pinigų srautai gali būti netgi lankstesni nei valstybiniame lygmenyje. Kai kur galima gauti patalpas nemokamai arba su didele nuolaida, kitur – dalinį transporto išlaidų kompensavimą varžyboms.
Tiesa, čia reikia aktyvumo – savivaldybės retai pačios ieško klubų, kuriuos paremtų. Reikia ateiti, prisistatyti, parodyti, ką veikiate, ir – svarbiausia – rodyti rezultatus, net jei tie rezultatai yra tiesiog dvidešimt vaikų, reguliariai ateinančių treniruotis kiekvieną antradienį.
Socialinio modelio lengvatos, apie kurias mažai kalbama
Štai čia prasideda tikrai įdomi dalis. Lietuvos socialinis modelis suteikia nemažai galimybių, kurios sporto klubams kartais lieka nepastebėtos vien dėl to, kad jos nėra tiesiogiai pavadintos „sporto lengvata“.
Pavyzdžiui:
- Savanoriška veikla gali būti oficialiai įforminta, ir tai suteikia klubui galimybę pritraukti pagalbininkus be papildomos darbo užmokesčio naštos, tuo pačiu savanoriams tai – patirtis CV ir socialinio draudimo stažas tam tikrais atvejais.
- Nevyriausybinių organizacijų statusas (jei klubas registruotas kaip asociacija) atveria kelią į pelno mokesčio lengvatas ir galimybę gauti paramą iš 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio – suma nedidelė kiekvienam individualiai, bet surinkus iš šimto ar dviejų šeimų, susidaro tikrai apčiuopiamas biudžetėlis.
- Verslo parama sportui irgi turi mokestines paskatas – vietos verslininkai, remiantys klubą, gali pasinaudoti pelno mokesčio lengvatomis, taigi tai nauda abiem pusėms, ne tik gera valia.
Daug klubų šitų dalykų tiesiog nežino arba mano, kad tai per daug biurokratiška. Tiesą sakant, kai kartą susitvarkai dokumentaciją ir statusą, kitais metais viskas kartojasi žymiai lengviau.
ES fondai – ne tik dideliems žaidėjams
Nors dažnai atrodo, kad europiniai fondai skirti tik milžiniškiems infrastruktūros projektams, iš tikrųjų yra ir mažesnės programos, orientuotos į vietos bendruomenes, socialinę įtrauktį per sportą, jaunimo užimtumą. Jei klubas dirba su socialiai pažeidžiamomis grupėmis – vaikais iš mažas pajamas gaunančių šeimų, neįgaliaisiais, kaimo jaunimu – tai jau savaime stiprus argumentas paraiškoje.
Verta sekti regioninių plėtros tarybų skelbimus bei bendradarbiauti su didesnėmis sporto federacijomis, kurios kartais tiesiogiai perskirsto ES lėšas mažesniems klubams per savo programas.
Startas duotas – belieka bėgti
Tiesą pasakius, didžiausia kliūtis dažniausiai būna ne pinigų trūkumas sistemoje, o baimė ar tiesiog nežinojimas, kad tie pinigai apskritai egzistuoja ir yra pasiekiami. Sporto rėmimo fondas, savivaldybės, mokestinės lengvatos, ES programos – visa tai sudėjus į vieną paveikslą, tampa aišku, kad mėgėjų klubas nebūtinai turi verstis vien narių įnašais ir rėmėjų geranoriškumu.
Reikia tik pirmo žingsnio – susirasti kontaktą savivaldybėje, perskaityti Sporto rėmimo fondo taisykles, pasitarti su buhalteriu apie asociacijos statuso privalumus. O tada – kaip ir sporte apskritai – viskas priklauso nuo ištvermės ir noro nepasiduoti po pirmo atsisakymo. Nes finansavimas, kaip ir forma, ateina su treniruotėmis.
