Yra toks tylus prietaras, kad kelionė į užsienį – prabanga, prieinama tik tiems, kurių sąskaitoje telpa keturženklis skaičius. Bet gyvenimas moko kitaip. Pažįstu žmonių, gaunančių šalpos išmoką, kurie kasmet suranda būdą pabėgti nuo pilkos kasdienybės – nors kelioms dienoms, nors į kaimyninę šalį, bet pabėgti. Reikia tik kitaip mąstyti apie pinigus ir laiką.
Pirmiausia – atsisakyti gėdos
Daug kas, gaudamas socialinę paramą, jaučiasi taip, tarsi neturėtų teisės į malonumus. Tarsi kelionė būtų skirta tik tiems, kurie „užsidirbo“. Šitą mintį reikia išmesti pirmiausia, dar prieš pradedant planuoti maršrutą. Poilsis nėra atlygis už produktyvumą – tai būtinybė, kaip miegas ar valgis. Kitas klausimas – kaip jį organizuoti, neišleidžiant to, ko ir taip trūksta.
Taupymas kaip ritualas, ne kaip kančia
Šalpos išmoka retai leidžia atidėti didelius pinigus staiga. Bet nedideli, reguliarūs indėliai per kelis mėnesius sukuria stebėtinai apčiuopiamą sumą. Jei kas savaitę atidedi kelis eurus – tegul tai bus atskira kortelė ar seifas namuose, į kurį nesikiši dėl kitų reikalų – per pusmetį susidaro suma, kurios užtenka autobuso bilietui ir kelioms nakvynėms nebrangiame hostelyje.
Svarbu ir tai, kad taupymas neturi virsti savęs baudimu. Jei dėl kelionės tenka atsisakyti būtiniausių dalykų – tai jau ne planavimas, o rizika. Geriau kelionę atidėti mėnesiu vėliau, nei valgyti duoną su vandeniu vardan trijų dienų prie jūros.
Kryptis lemia biudžetą
Yra šalių, kur euras dar tebeturi svorį, ir yra tokių, kur jis ištirpsta akimirksniu. Rytų Europos kryptys – Lenkija, Bulgarija, Rumunija, dalis Balkanų – vis dar siūlo gyvenimą už kainą, kuri Vakarų Europoje seniai atrodo istorija. Nakvynė hostelyje ten gali kainuoti mažiau nei vakarienė restorane Paryžiuje. Ne todėl, kad tos šalys prastesnės – tiesiog kainų lygis kitoks, ir tuo verta pasinaudoti.
Transportas – kitas klausimas. Pigūs autobusų operatoriai, keliaujantys naktimis, sutaupo ir kelionės laiką, ir nakvynės pinigus vienu metu. Skamba nepatogiai, bet dvidešimt penkerių metų jaunuoliui su kuprine ir penkiasdešimtmečiui su šeima tai gali reikšti skirtingus dalykus – kartais nakvynė autobuse yra tiesiog protingas sprendimas, o ne aukos ženklas.
Laikas, kada kainos krenta
Sezoniškumas – galbūt pati nepastebimiausia, o kartu galingiausia priemonė biudžetui valdyti. Rugsėjo pabaiga, gegužė, žiemos vidurys, kai visi kiti jau grįžę iš atostogų ar dar jų nepradėję – tuomet ir bilietai, ir nakvynės kainuoja perpus mažiau. Reikia tik lankstumo – nesitaikyti prie mokyklinių atostogų ar švenčių savaičių, o rinktis tas savaites, kurias visi kiti ignoruoja.
Maistas – ne prabanga, o pasirinkimas
Vietinė turgaus prekyba visada pigesnė už restoranus, skirtus turistams. Duona, sūris, vaisiai, kartais net vietinis alus ar vynas – viskas nusiperkama už kelis eurus ir suvalgoma parke ar paplūdimyje. Tokia vakarienė dažnai atrodo autentiškiau nei bet kuris meniu su nuotraukomis. Be to, apartamentai su nedidele virtuvėle, nuomojami vietoj viešbučio kambario, leidžia patiems gaminti bent pusryčius – tai jau nemažas sutaupymas per savaitę.
Mažiau – dažnai reiškia daugiau
Nereikia stengtis aplankyti penkių šalių per savaitę. Viena maža pajūrio gyvenvietė, kurioje pabūni penkias dienas, gali duoti daugiau nei maratoninis lakstymas per sostines. Lėtesnis tempas taupo pinigus – mažiau transporto, mažiau bilietų į muziejus, mažiau spontaniškų pirkinių iš nuovargio ar streso.
Vietoj sąskaitos – kelionės žemėlapis
Kai galiausiai sėdi traukinyje ar autobuse, važiuojančiame per sieną, pinigai, kuriuos taupei mėnesius, virsta kažkuo daugiau nei skaičiumi banko sąskaitoje. Jie virsta žemėlapiu – vietomis, kuriose buvai, žmonėmis, kuriuos sutikai, akimirkomis, kurių niekas neatims, net jei ateinantį mėnesį vėl teks skaičiuoti kiekvieną eurą. Šalpos išmoka nustato ribas, bet ne galimybes. Ribos verčia būti išradingesniems, o kartais būtent tai ir yra kelionės, kurios geriausiai įsimena – ne dėl prabangos, o dėl to, kiek reikėjo sugalvoti, kad ji apskritai įvyktų.
