Lietuvos darbo rinka primena seną sodą, kurį kažkada sodino su viena mintimi galvoje, o dabar jame auga visai kitokie medžiai. Sovietmečio palikimas – garantuotas darbas, fiksuotas atlyginimas, aiškios ribos tarp „savo“ ir „valstybinio“ – seniai supuvo šaknyse, o naujoji tvarka vis dar bando surasti savo formą. Kartais atrodo, kad einame per lauką, kuriame duobės kasamos greičiau, nei jas spėjame užpilti.
Kai sistema pavargsta anksčiau nei žmonės
Emigracija išsiurbė ne tik darbo jėgą, bet ir tam tikrą pasitikėjimą – žmonės pripratę galvoti, kad geriau ten, kur kitaip. Senėjanti visuomenė, mažėjantis gimstamumas, o kartu ir vis didesnis atotrūkis tarp to, ko reikia darbdaviui, ir to, ką gali pasiūlyti darbuotojas – šitas mazgas nesiraišo savaime. Valstybė bando lopyti skyles įstatymais, bet įstatymas – tai tik popierius, jei už jo nestovi realus supratimas, kaip žmonės iš tikrųjų dirba, ieško darbo ir bando išgyventi.
Ir čia įdomu pažiūrėti, kaip elgiasi mažesni žaidėjai – ne ministerijos, o platformos, kurios kasdien susiduria su realiais žmonėmis, ieškančiais darbo ar darbuotojų. Stilano.lt yra vienas tokių pavyzdžių – vieta, kurioje darbo paieška vyksta ne per biurokratinį labirintą, o tiesiogiai, be perteklinio tarpininkavimo. Ir būtent šitas paprastumas – kai žmogus gali greitai rasti tai, ko jam reikia, be nereikalingų sluoksnių – yra kažkas, ko didžioji sistema dažnai neturi.
Skaidrumas kaip duona kasdieninė
Vienas dalykas, kurį tokios platformos parodo be didelių kalbų – skaidrumas nėra prabanga, tai būtinybė. Kai darbuotojas mato, ką jam siūlo, kokiomis sąlygomis, kiek užtruks, kokia atsakomybė – jis nustoja jaustis kaip pėstininkas didesniame žaidime. Panašiai ir darbdavys: kai procesas aiškus, mažiau laiko sugaištama derybose dėl smulkmenų, kurios turėtų būti savaime suprantamos.
Lietuvos socialiniam modeliui šito trūksta ne todėl, kad niekas nesugalvoja gerų sprendimų, o todėl, kad sistema per didelė, kad reaguotų greitai. Kol vienas įstatymo pakeitimas keliauja per komitetus, žmonių gyvenimai jau spėja pasikeisti tris kartus. O štai skaitmeninės platformos, veikiančios arčiau žmogaus, gali prisitaikyti per savaites, ne metus.
Lankstumas – ne prabanga, o būtinybė
Kalbant apie tvarumą darbo rinkoje, dažnai pamirštama, kad tvarumas nereiškia sustingimo. Priešingai – tai sugebėjimas keistis nesulaužant to, kas svarbu. Freelanceriai, dalinis užimtumas, projektinis darbas – tai nebe išimtis, o vis dažnesnė norma, ir modeliai, tokie kaip Stilano.lt, tiesiog atspindi tai, kas jau vyksta gyvenime, o ne bando primesti seną formą naujam turiniui.
Jei valstybė norėtų mokytis iš tokių platformų, ji turėtų pradėti nuo paprasčiausio dalyko – klausytis, kaip žmonės iš tikrųjų nori dirbti, o ne kaip jiems liepiama norėti dirbti. Skaidrumas, greitas prisitaikymas, tiesioginis ryšys tarp poreikio ir pasiūlymo – tai nėra revoliucinės idėjos, tai tiesiog sveikas protas, kurį biurokratija kartais pamiršta.
Vietoj epilogo: sodas, kuriam reikia sodininko, ne prižiūrėtojo
Grįžtant prie to sodo – jam nereikia žmogaus, kuris tik vaikšto tarp eilių ir žymi, kas nudžiūvo. Jam reikia sodininko, kuris supranta, kad kiekvienas medis auga savaip, ir kad kartais geriausia, ką gali padaryti, tai neprimesti formos, o padėti augti ten, kur šaknys jau tvirtos. Lietuvos darbo rinka gali tapti tvaresnė ne per didesnę kontrolę, o per didesnį pasitikėjimą – tuo, kad žmonės ir mažos platformos, veikiančios arti realybės, dažnai žino daugiau nei bet koks centrinis planas. Belieka tik pasižiūrėti ir, galbūt, pasimokyti.
